Patirties aprašymas

Aš esu "Art Bell" gerbėjas ir laidos klausausi važiuodamas kelyje kiekvieną savaitę. Man patiko šou, kuriame pasidalino svečias, ir tai priminė man, apie mano patirtį. Aš neturėjau baisios patirties, priešingai, supratau, kad mes esame ne žmonės, ieškantys dvasinės patirties. Mes esame galingos dvasinės būtybės, turinčios žmogiškąją patirtį ...

1992 m. birželio mėn. buvo 20 metų, kai buvau vedęs savo mylimą merginą iš vidurinės mokyklos laikų ir aš iš tikrųjų ją mylėjau, bet kaip sakoma - meilė yra akla. Tuo metu nežinojau, kad mano žmona išgyvena ankstyvosąsias asmenybės susidvejinimo stadijas, dėl dalykų, kuriuos ji patyrė anksčiau savo gyvenime ir niekada jų nesprendė.

Dėl to, mūsų santykiai tapo labai destruktyvūs, gyvenau tikrai apgailėtinai, bet mano meilė jai apakino mane, todėl kentėjau. Aš išgyvenau įtemptą laiką santykiuose, negalėdamas prisitaikyti prie jos daugybės asmenybių ir kaltinau save dėl visko, kas vyksta, ir pradėjau manyti, kad jai ir mano dviems dukterims būtų geriau be manęs. Aš prisiėmiau viską, ką galėjau prisimti ir pradėjau maldauti Dievo, kad jis paimtų mane iš šio pragaro Žemėje, kuriame aš atsidūriau, ir leistų taikiai numirti, taip, kaip Kristus pažadėjo, kad įvyks savo mokymuose.

Tikriausiai girdėjote seną posakį, kad "saugokitės to, ko meldžiate, nes gali būti atsakyta į jūsų maldas?" Mano atveju taip ir įvyko. Jis atsakė į jas po trijų mėnesių ...

Vieną vakarą grįžęs iš kelionės valgiau vakarienę, pradėjo graužti rėmuo. Mano vyriausia dukra, tada jai buvo keturiolika, man pasakė, kad esu pernelyg išbalęs ir reikalavo, kad aš važiuočiau į ligoninę! Tą vakarą planavau eiti miegoti, o mano žmona turėjo pažadinti mane 7 val. ryte. Ji ketino ruoštis darbui, o aš netrukus suvokiau, kad namuose nemiegosiu, kad būsiu nugabentas į ligoninės priimąjį.

Vėliau tą patį vakarą aš nuvažiavau į ligoninę ir gydytojas man pranešė, kad jis atliks mano sveikatos testus kitą rytą. Aš jam pasakiau, kad turiu ryte planų ir tikrai jaučiuosi gerai. Na, buvo akivaizdu, kad buvau nurašytas ir pritariau jo sprendimui.

Mane nuvežė į palatą apie 1 val. nakties. Aš buvau nusiminęs dėl šios sumaišties ir, tiesiog, nusprendžiau pažiūrėti televizorių. 3 val. atėjo slaugytoja ir barė mane, liepė išjungti televizorių, sakydama, kad anksti ryte jie atliks tyrimus ir man reikia poilsio. Ji taip pat pajungė man širdies aparatą, sakė, kad jie buvo labai užsiėmę ir nenorėjo palikti nei vieno be priežiūros, tada išjungė šviesas ir nurodė man eiti miegoti. Aš tiesiog, pasidaviau ir nusprendžiau eiti miegoti. Aš žinojau, kad buvau išsekęs fiziškai ir emociškai, ir tai buvo akivaizdu aplinkiniams.

Aš visada buvau krikščionis, metodistas, bet nieko nebuvau skaitęs, kas būtų paruošę mane šiai kelionei, išskyrus mano dvasinius įsitikinimus.

Miego metu atsidūriau ir skriejau didžiai ryškioje šviesoje. Pirma mintis buvo, kad reikia saugoti akis, bet greitai supratau, kad tai nėra įprasta šviesa. Žmogaus kalba nėra žodžių, galinčių apibūdinti ten patirtą šilumos, savumo jausmą, ramybę ir ypač meilę. Euphorija yra žodis, kuris ateina į galvą, tačiau tai vis dar nėra tikslus, visiškai paaiškinantis jausmą. Žodis "meilė" taip pat nėra tinkamas, nes mes manome, kad mes žinome, kokia meilė yra, pavyzdžiui, meilė, kurią motina jaučia naujagimiui. Padauginkite, iš tūkstančio, ir mes galėtume priartėti, o jei ne, bent jau mes eitume tinkama kryptimi. Nereikia nė sakyti, žinojau iškart, kad buvau namuose ir nenorėjau jų palikti! Mano nusivylimui, man buvo pasakyta, kad man dar ne laikas, kad vis dar turiu daug ką nuveikti, ir, kad turiu pasirūpinti savo dukromis. Paminėjus mano dukteris, prisiminiau, kokią meilę joms jaučiau, ir žinojau, kad Jis teisus. Tada man buvo pasakyta, kad atmerkęs akis, nebijok, būk ramus, atlik tai, ko prašys gydytojai, ir po keturių dienų būsi namuose...

Aš pabudau, slaugytoja žiūrėjo tiesiai į mano veidą. Tai tikrai išgąsdintų mane įprastomis aplinkybėmis, žinant mano praeitį. Bet man buvo labai ramu, ir aš nesusijaudinau net tuomet, kai pamačiau, kad kita slaugytoja man leidžia lidokainą. Tada staiga iššovė durys ir skubėdamas įėjo vyras su elektrine įranga, atrodė, kad jie patiria intensyvią akimirką. Aš pažiūrėjau į slaugytoją ir paklausiau, ar jie ketina man įkrėsti beržinės košės su šiomis lazdomis? Ji atrodė šokiruota, tuomet nusišypsojo ir pasakė - ne, dabar jau esi geras berniukas ...

6 val., mano širdį ištiko aritmija ir įsijungė aliarmo signalas. Tuo metu, kai jie įėjo pro duris, aš jau buvau be pulso. Slaugytoja išgelbėjo mano gyvybę, didelei gydytojų nuostabai. Nebuvo jokių pastebimų širdies pažeidimų. Vėliau gydytojas sakė, kad tame įvykyje buvo šiek tiek stebuklo. Žinoma, aš turėjau stiprų įtarimą, prisiminus mano sapną, bet ar tai buvo sapnas? Buvau pradėjęs tikėti, kad tai buvo sapnas, bet viskas klostėsi taip, kad man įrodytų, kad tai nebuvo tik sapnas.

Jie nugabeno mane į ligoninės reanimacijos skyrių, kad pasistengtų mane stabilizuoti ir padarė kateterizaciją, kad surastų dvi neįprastas kliūtis. Mano priekinė kairioji arterija buvo užblokuota 85%, galinė pagrindinė arterija buvo užblokuota 95%, bet mano dešinėje pusėje nebuvo jokio užblokavimo. Mano širdyje ar aplink buvo labai mažai plokštelių, o arterijos atrodė taip, tarsi kažkas jas būtų sulaužęs labai maža virve. Daktaras pabrėžė, kad turiu laikytis ramybės, kad manęs neištiktų širdies nepakankamumas ir tada man reikės atlikti širdies transplantaciją. Visų nustebimui, išlikau ramus. Tiesą sakant, reagavau į tai kaip atostogas ir atsisakiau daryti absuliučiai viską, bet tuo pačiu pažvelgiau į situaciją su humoru.

Galėčiau parašyti knygą apie savo buvimą ligoninėje, nes mano būklė buvo stabilizuota, po to buvau perkeltas į kitą ligoninę ir man atliko angioplastiką. Kad ši ilga istorija būtų trumpesnė, apibendrinsiu. Po keturių dienų po sapno buvau paleistas namo. Mano sapno paminėjimas labai erzino mano žmoną. Tuo metu ji buvo man neištikima ir pradėjo planuoti, kaip su manimi išsiskirti. Kai aš pasakiau jai, kas man buvo pasakyta, kad turėčiau gerai pasirūpinti savo mergaitėmis, manau, ji pamanė, kad Dievas buvo prieš ją ir nuo to laiko prasidėjo tikras pragaras, ir, tuo metu, nesupratau, dėl ko.

Ar tuom viskas ir baigėsi? Ne! Po metų vėl atsidūriau toje pačioje būklėje, nes mano žmona trugdė mano sveikimui. Gydytojai sakė, kad kartais angioplastika pavyksta per keletą kartų, kad problema būtų galūtinai išspręsta. Maniau, kad turėjau kurį laiką pabūti, kad galėčiau grįžti į savo dvasinius namus, nes maniau, kad esu pragare ir nežinojau išeities. Na, beveik metus iki tos dienos, kai mes buvome prie ežero ir į mane trenkė žaibas!

Aš sėdėjau sulankstomoje kėdėje šalia namelio ant ratų, mano žmona stovėjo už manęs, kai žaibo blykstė nusileido į žemę, išsišakojo ir palietė mano kairią ranką, perėjo per mano krūtinę, išėjo per mano dešinę ranką ir trenkė į sulankstomą stalą. Aš užsidegiau neonine šviesa, ji buvo tik virš juosmens žemiau mano žandikaulio ir nutekėjo į mano pirštų galus dešinėje rankoje. Mano žmona labai bijo žaibo, todėl nedaug trūko, kad ją ištiktų nervinis priepuolis, tuom tikrai atkreipė mano dėmesį.

Galėjai pamanyti, kad žaibas trenkė į ją, nors tuo metu negalėjau valdyti savo rankų ir jutau didelį skausmą. Kai atsigavau po patirtos traumos, trečią dieną, nuvykau į ligoninę patikrinti savo širdies būklę. Gydytojas buvo netikėtai ir maloniai nustebintas, nes mano širdies būklė, atsižvelgiant į visas aplinkybes, buvo puiki. Jis negalėjo paaiškinti, kokiu būdu tai įvyko. Net ankstesni širdies randai atrodė žymiai geriau. Mano mama sakė, kad tai Dievo ranka nusileido iš dangaus ir pagydė mano širdį. Nuo to laiko nusprendžiau neleisti mano žmonai daryti man blogą įtaką. Aš mėgstu leisti laiką lauke ir nenorėjau Jo nuvilti dar kartą!

"Sapnas", kurį susapnavau anksčiau tapo geru paaiškinimu viskam, kas įvyko. Po poros metų patyriau skyrybas per Kalėdas. Mano vyresnioji duktė sakė, kad tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti. Manau, ji buvo teisi.

Ji liko gyventi su manimi ir toliau auginau ją vienas. Šiuo metu jai 21-neri ir ji ištekėjus. Tuo tarpu aš auginu jaunesniąją dukrą. Praėjus 3 mėnesiams po skyrybų mano gydytojai nusprendė nutraukti mano skrandžio ir širdies gydymą vaistais, nes jo nebereikėjo. Ar aš laimingas? Na, ne visai, bet esu patenkintas savo gyvenimu šiuo metu ir vis dar laukiu, kada galėsiu sugrįšti namo....