Patirties aprašymas

1985 m. rugpjūčio mėn. man buvo 5 metai, kuomet laivu plaukiojau po vietinį ežerą. Man įkando uodas ir susirgau encefalitu. "Numiriau" ir patekau į saugią juodą tuštumą, kupiną komforto ir palengvėjimo, be skausmo ir be baimės. Tai buvo vieta, kurioje jaučiausi lyg namuose. Tolumoje, pamačiau labai mažą šviesą. Ji traukė mane pas save. Pajautau, kad skrieju į šią šviesą labai greitai. Tai manęs neišgąsdino. Kai atskriejau į šviesą, ji išreiškė taiką ir džiaugsmą ir labiausiai - gilią besąlyginę meilę. Šviesa buvo spinduliuojantis, žėrintis debesis. Savo viduje, galvoje, išgirdau balsą. Žinojau, kad kalba Dievas. Mano tėvai niekada nekalbėdavo apie Dievą ir nevedė manęs į bažnyčią, nežinau, iš kur tai žinojau, bet dvejonių neturėjau jokių. Be to, aš jaučiau, kad tai buvo mano tikrieji namai, ši vieta, kurioje buvau su Dievu, šia nuostabia šviesa. Aš jaučiausi šviesos apsupty ir vienybėje su juo. Jausmas panašus į tą, kuomet prieš kelis mėnesius man įkando šuo ir verkiau išsigandusi ir mano tėvelis mane pakėlė ir laikė ant rankų.

Kita graži šviesa, tik mažesnė, prisijungė prie mūsų. Tai buvo maždaug 10 metų mergaitė. Ji atrodė šiek tiek panaši į mane. Ji mane atpažino. Mes apsikabinome ir ji pasakė: "Aš esu tavo sesuo, buvau pavadinta mūsų močiutės Willamette garbei, kuri mirė praėjus vienam mėnesiui iki mano gimimo. Mūsų tėvai trumpino mano vardą į Willie. Jie norėjo pasakyti tau apie mane vėliau, kai būsi pasiruošus." Mes kalbėjomės be žodžių. Tai buvo keista, bet tuo metu atrodė - natūralu. Ji pabučiavo mane į galvą, jaučiau jos šilumą ir meilę. "Na, o dabar, tu turi grįžti, Sandy.“ - tarė ji. "Tu turi išgelbėti mamą nuo ugnies. Tai labai svarbu, tu turi grįžti atgal, ir tu turi grįžti dabar". Ji tai pasakė su gailestingumu ir mielu tonu savo balse, švelniai man šypsodamasi. "Ne, aš nenoriu, - pasakiau, - leisk man pasilikti čia su tavimi." "Mamai reikia tavęs, turi ją išgelbėti nuo ugnies", - ji pakartojo dar švelniau. Kaip maža savanaudė, pradėjau isteriškai šaukti prieštaraudama. Kritau ant žemės raudodama ir , esu įsitikinusi, kad visus aplink priverčiau pasijusti labai nepatogiai.

Man buvo parodytas filmas, kuriame mačiau tėvus, jie tuo metu buvo Žemėje ir sėdėjo šalia mano lovos ligoninėje labai išsigandę ir susirūpinę. Jie lietė mane, kalbėjo su manimi ir maldavo manęs, kad nemirčiau. "Prašome nemirk", kalbėjo jie verkdami. Man buvo labai liūdna dėl jų, bet vis vien nebuvau pasirengusi atsisakyti grožio ir puikių jausmų, kuriuos atradau šioje vietoje, Danguje. Dievas juokdamasis, pažvelgė į mane su užuojauta. Negalėjau matyti jo veido, bet žinojau, ką jis galvojo. Jis juokėsi iš mano vaikiškų kaprizų.

Tuomet jis pirštu parodė į kitą šviesą, kuri formavosi tolumoje. Labai nustebau pamačiusi savo brangų draugą ir kaimyną, Gleną, jis garsiai šaukė: "Sandi, grįžk namo, grįžk namo tuo pat". Jis tai pasakė taip įsakmiai, kad iš karto nustojau verkti ir sugrįžau į savo kūną.

Atsimerkiau, kad galėčiau pamatyti džiaugsmingus ir ramesnius mano tėvų veidus. Skubėjau papasakoti jiems apie savo patirtį, kurią jie iš pradžių įvardino kaip sapną. Jie man pasakė, kad sekančią dieną po to, kai patekau į ligoninę, mūsų kaimynas Glenas mirė netikėtai nuo širdies smūgio. Jis buvo malonus senolis, kuris visada pakviesdavo mano brolį, mane ir visus kitus kaimynystėje esančius vaikus į savo kiemą pažaisti su jo penkiais šunimis. Jis mylėjo vaikus, mus vaišindavo maistu, dovanodavo dovanas ir visokias smulkmenas. Jo žmona po kurio laiko pavargusi nuo mūsų, išprašydavo mus visus namo. Jis pasivedęs ją į šoną sakydavo: "Rože, nesakyk Sandei, kad jai metas eiti, ji gali likti tiek, kiek panorės." Aš buvau jo mėgstamiausias vaikas iš tų, kurie buvo kviečiami pasisvečiuoti jo namuose. Mane šokiravo jo kalbėjimas su manimi pakeltu balso tonu, todėl jausdamasi šiek tiek nepatogiai dėl savo elgesio, nustojau priešintis. Prisimenu, tuo metu jaučiausi šiek tiek įskaudinta. Sužinojau apie jo mirtį po to, kai papasakojau savo istoriją tėvams.

Nupiešiau savo "sesers angelo" atvaizdą, kuri mane pasitiko anapus ir man viską papasakojo. Mano tėvai buvo šokiruoti, jų veiduose galėjau įžvelgti siaubą. Sumišę jie pakilo ir išėjo iš kambario. Po tam tikro laiko jie vėl sugrįžo. Jie patvirtino, kad prarado dukrą vardu Willie. Ji mirė nuo atsitiktinio apsinuodijimo maždaug prieš vienerius metus iki mano gimimo. Jie nusprendė nepasakoti to broliui ir man, kol mes neturėjome brandaus supratimo, kas yra gyvenimas ir mirtis. Kalbant apie būtinybę išgelbėti mamą nuo ugnies, nė vienas iš mūsų nesuprantome, ką tai galėtų reikšti.

Mano mama padėjo man visą tai užrašyti. Kai paklausiau jos, koks būtų jos gyvenimas, jei aš būčiau numirusi ir pasirinkusi savo kelią likti Danguje. Ji atsakė: "Verkiau keletą mėnesių, kai Willie mus paliko, jei mes būtume praradę ir tave, tai būtų buvęs tikras pragaras." Manau, laikas parodys, bet kol kas buvau patenkinta tokiu atsakymu. Tikiu, kad vieną dieną pamatysiu Willie vėl, tuomet asmeniškai paklausiu jos, ką ji turėjo omney, sakydmada, kad turiu išgelbėti mamą.

Šis įvykis pakeitė mūsų šeimos gyvenimą. Mes lankomės bažnyčioje ir daug dalykų darau kitaip, nei anksčiau.