Patirties aprašymas

Ketvirtą valandą ryto, mieguistame Kanados mieste, mano senelio, kurį aš vadinu Papa, vizitas pažadino mane iš gilaus miego. Papa šaukė mane vardu per laiką ir erdvę. Papa saugiai gulėjo ligoninėje. Aš, kaip įprasta, pabudau, atsikėliau, apsirengiau ir nusileidau žemyn valgyti pusryčius. Bevalgant įėjo į valgomąjį mama, ji kalbėjo isteriškai: "Persirenk, turime skubėti į ligoninę, Papa išlipo iš lovos ir susilaužė klubą". Automobilyje mano mama ir aš tylėjome. Ji važiavo greičiau nei bet kada anksčiau. Seneliui reikėjo blauzdikaulio operacijos. Po daugelio valandų operacinėje Papa buvo grąžintas į savo lovą ligoninėje. Pasilikau su juo, ir buvau šalia, kai jis mirė. Jis žiūrėjo tiesiai man į akis ir pašaukė vardu, kurio jis niekada neminėjo. Šis vardas buvo "Tilly" - tai buvo mano mirusios senelės, kurios aš nepažinojau, vardas. Iki Papa 89-to gimtadienio buvo likę 16 dienų, o už 23 dienų, man turėjo sueiti keturiolika.

Buvau sužavėta - mačiau Papa akyse kažką, ko matyti neįmanoma, bet aš mačiau (girdėjau), Papa kvietė mane. Ar galėtų mirtis būti ypatingos reikšmės įvykis, kuriuo atžvilgiu mes elgėmės nemokšiškai ir su baime?

Po dvejų metų mirė mano mama. Laidotuvės buvo labai liūdnas ir gedulingas įvykis. Aš pasiilgdavau mamos ir Papa, bet nesulaukiau atsakymų. Suaugusiųjų pasaulis vengė mano klausimų. Aš neklausiau klausimų, kurių niekas nenorėjo atsakyti, ir dar labiau susierzinau, kai sužinojau, kad esame saugūs pagal įvykio parametrus. "Nuo akistatos su mirtimi buvo bėgama, perleidžiant jos interpretaciją dvasininkams", kurie, kaip paaiškėjo, nežinojo, ką man pasakyti ir, tiesiog, ignoruodavo mano klausimus. Niekas nedrįso man užsiminti, kad psichinė realybė ribojasi su satanizmu. Dažniau padėdavau jiems su savo įžvalgomis ar nuojautomis, negu jie padėjo man.

Kai buvau keturių su puse metų, aš su mama lankiausi pas draugus. Išėjau į jų gražų galinį kiemą ir įkritau į jų tvenkinį. Staiga buvau iškelta iš tvenkinio ir, kai pažvelgiau aukštyn, pamačiau švelnų šviesos spindulį ir vyrą su mėlynom akim, jis vilkėjo kostiumą ir turėjo sniego baltumo plaukus. Buvau permirkusi, kalbėjau su šiuo žmogumi, kurį pavadinau Normanu. Nuo tol visada vadinu Aukštesniąją jėgą Normanu. Atrodė, kad Normanas yra angelas. Normanas pasakė man, kad turiu ypatingą misiją.

Akimirksniu, veiksmas persikėlė į namo vidų, stovėjau priešais savininkus. Stovėjau šalia Fredo Websterio (kuris vadovavo vietiniam laikraščiui), tai buvo akivaizdu taip, kaip kad mano nosis buvo ant mano veido, aš įkritau į tvekinį. "Aš įkritau į tvenkinį, Fredai", - tariau aš, stovėdama šalia jo prie valgomojo stalo, visiškai permirkusi.

"Kaip tau pavyko pačiai išlipti iš tvenkinio? Tas žuvų tvenkinys yra 1,5 m gylio."

"Angelas atėjo ir išgelbėjo mane, Fredai."

Su šiais žodžiais, Fredas paliko nuo stalo, nuėjo į prieškambarį, paėmė telefoną ir paskabinęs pasakė savo draugui: „Man nesvarbu, kad šiandien sekmadienis, man reikia, kad kasnors greitai atvyktų ir užverstų mano tvenkinį žemėmis, vieno stebuklo užtenka. "Tvenkinys buvo užpiltas, mane išdžiovino ir daugiau apie tai nekalbėjom.

Mano kita patirtis įvyko Ontario ežeryje, aš plaukiojau per savo septintojo gimtadienio šventę su giminaičiais, ir staiga buvau įtraukta į gylį. Mano trumpas ir, tėvams išsiskyrus, padrikas gyvenimas prabėgo man pro akis toks, koks yra. Sekantis dalykas, kurį pastebėjau, buvau ne ant žemės, bet skraidžiau virš pramogų parko, kas buvo smagu, o tada nutolau nuo Žemės į JAVpusę. Galiausiai vėl patekau į savo kūną, man buvo atliktas dirbtinis kvėpavimas ir man atgavus sąmonę atrodė, tarsi nieko neįvyko. Papasakojau pussesrei, apie savo patirtį, ji pasakė savo tetai, ir daugiau apie tai nekalbėjom.

Praėjo nemažai laiko tarp skendimo įvykio ir mano kitos KMP. Buvau beveik 30-ies ir man teko taisyti danties šaknies kanalą. Šiandien tai yra įprasta procedūra, tačiau 1973 m. tai buvo gan nauja. Grįžusi iš stomatologo, aš kalbėjau su kaimynais, bet jaučiausi apdujus. Sugrįžus į savo namus mieste, netrukus netekau sąmonės. Buvau mirties procese. Mano kaimynas užsuko ir radęs mane iškvietė greitąją pagalbą. Buvau išėjusi iš savo kūno, nesijaudinau dėl savo kūno, jaučiau dvasios laisvę, kuri buvo tiesiog neįtikėtina. Aš skridau iš Lansingo, Mičigano į Niujorką, tada į Čikagą rekordišku greičiu. Užteko pagalvoti, apie vietą Žemėje, kad atsidurčiau ten iškart, be traukinių, laivų ar lėktuvų. Kiek laiko buvau išėjusi iš savo kūno tokiu būdu, nežinau. Staiga tarsi kažkas įspėjo mane apie mano įnoringą skrydžio nuotaiką ir mane pakvietė sugrįžti atgal į mano kūną.

Skrisdama pastebėjau, kad mano kūnas ligoninės kambaryje. Jis atrodė kaip lavonas.

"Jos širdis plaka, stebėsime, ar plakimas išliks stabilus, tuomet patikrinsime jos būklę ir ji galėsime ją paleisti namo", - kalbėjo vyriškas gydytojo balsas, kurio niekada anksčiau nesu girdėjusi. Vėl buvau savo kūne ligoninės aplinkoje, gulėjau ant gulto, svarsčiau, kas nutiko.

Prieš šią patirtį labai bijojau mirties; baiminausi, kad mirsiu per jauna arba, tiesiog, mirsiu, nes buvau pernelyg sugėdinta ir nuliūdinta mirties suvokimo, kuris tuo metu egzistavo. Iki tol neteko girdėti apie KMP. Mirties apbūdinimas atrodė neatitinkantis realybės, kurią vadinau mirties fenomenu.

1976 m. liepos 6 d. išvykusi iš E. Lansingo Mičigane apsigyvenau San Franciske, Kalifornijoje. Čia patyriau mirtį gatvėje. Atsidūriau virš savo kūno. Nebuvo nei šviesos tunelio, nei susitikimo su mirusiais giminaičiais, tik karštinė ir sustojęs širdies plakimas. Tai nutiko Valencia ir Market gatvių sankryžoje. Susmukau eidama gatvėje ir pati to nepajutau. Sugrįžusi atgal į kūna, sugrįžau į gyvenimą. Mane nuvežė į San Francisko pagrindinę ligoninę, pakeliuj vėl miriau ir buvau pavadinta, tiesiog, kūnu …

Būdama negyvu kūnu, tai buvo paini situacija, nusitraukiau nuo savęs paklodę, išlipau iš gulto itin šaltajame kambaryje. Aš vis dar dėvėjau savo sunkiai uždirbtus "Givenchy" batus, kai pakilau eiti namo, norėdama pasiimti antibiotikų. Ėjau koridoriumi, kai prie manęs priėjo slaugytoja. Ji norėjo pamatuoti man temperatūrą ir pamatavus, negalėjo patikėti, kad vaikštau taip smarkiai karščiuodama. Ji norėjo išbandyti elektroninį termometrą. Aš nusprendžiau išeiti, išsikviečiau taksi, kad nuveštų mane į Presbiterijos ligoninę.

Presbyterijos ligoninėje norėjau, kad mane apžiūrėtų mano gydytojas. Vėl praradau sąmonę. Pamenu, kad palatoje man suleido vaistų į širdį, o po to vėl atsipeikėjau San Francisko ligoninėje, kur man suleido vaistų į stuburą, be mano sutikimo. Man buvo baisu. Buvau viena naujame ligoninės korpuse, bet galėjau girdėti grojančią muziką. Mačiau grojantį Burgessą Mereditą. Vėl nualpau, atsigavusi, vėl ir vėl mačiau grojantį Burgessą Mereditą, tačiau jau be poros, kuri darbo metu mylėjosi gretimoje lovoje.

Pabudau rėkdama, skaudėjo galvą. Stipri slaugytoja greitai mane paguldė atgal. Tai buvo blogiausias galvos skausmas, kurį kada nors teko patirti. Kentėjau nuo migrenos, kai buvau vaikas, tada puldavau į isteriją, bet pavalgius greipfrutų, galvos skausmas praeidavo. Būdama 8 m. praradau savo dviračio kontrolę ir atsitrenkiau į sunkvežimio šoną, likau be įbrėžimo. Ne labai dramatiška avarija, palyginus su mano avarija, kurią patyriau vairuodama geltoną "Vega"visureigį E. Lansinge Mičigane.

Karščiavimas sulėtėjo, aš nesirgau stuburo meningitu. Buvau išleista, bet sekantį mėnesį vėl pakilo karštis. Karščiavimas susilpnėjo. Pradėjau karščiuoti 12 mėnesių iš 14 mėnesių, praleidžiant vasarį ir rugpjūtį. Mano karštligė pakils iki +39,4 - aš skambindavau taksi, man paskirdavo palatą UCSC, kad galėtų mane stebėti, apkraunant papildomu darbu kiekvieną gydytoją. Mane bėrė, mano akių baltymai pasidarydavo raudoni ir aš netekdavau daug skysčių.

Kažkuriuo metu tarp mano 1976 m. liepos 6 d. išbandymo ir 1978 m. man buvo suduotas vaistas su alkoholiu sudėtyje astmos gydymui. Aš buvau alkoholikė. Nuėjau pasėdėti į sauną ir pajutau, kad vyksta kažkas bauginančio, mano kraujospūdis buvo itin aukštas. Nuvykas į Presbiterijos ligoninę, pradėjau girdėti balsus, jaustis tikrai keistai, o toliau, žinau tik tiek, kad stebiu save iš viršaus stebėdama, kaip gydytojai suleidžia man į širdį dar vieną dozę vaistų.

Mano organizmas buvo išvalytas nuo astmos vaistų įprastom priemonėm, bet kažkas atsitiko. Galbūt vėl karščiavau, tačiau šį kart buvo visiškai kitaip nei anksčiau, nebuvo panašu ir į prieš tai patirtas klinikines mirtis.

Skridau tuneliu, jau anksčiau mačiau šviesą, įžengiau į didelio grožio erdvę, mačiau ir jaučiau kūno, proto ir sielos ramybę, kokios niekada neteko patirti anksčiau.

Gulėjau UCSC palatoje komos būklės, vėl miriau.

Pažvelgiau ir pamačiau, kad gydytojas lėtai nuleidinėjo mano kraują, kraujas tekėjo į labai didelį konteinerį. Jis buvo rūdžių spalvos. Gydytojas nuleidinėjo, o tuo tarpu aš greitai palikau savo kūną ir ne todėl, kad pamačiau kraują. Kai žiūrėjau gydytoją, aš jaučiausi rami.

Kai grįžau į savo kūną ir pavojus buvo praėjęs, buvau ant Žemės, mano širdies plakimas buvo nepastovus nuo aritmijos, ligoninės darbuotojams kėlė nerimą. Jau niekada nebūsiu tokia, kokia buvau.

Nė nepastebėjau, kai mane pradėjo vadinti kitu vardu. Aš buvau budri, bet negalėjau kalbėti, maniau, kad baubimas, kurį skleidžiau, buvo visiškai prasmingas. Nei vienas žmogus manęs nesuprato. Norėjau parašyti ir laikant rašymo priemonę dešinėje rankoje ir man nepavyko. Tada stebėjau, kaip ji skmabiai nukrito ant grindų. Bandžiau pajudinti kaklą, jis atrodė paralyžiuotas. Nežinojau, kur esu ir kas esu, aš buvau pasiryžusi atsikelti ir džiaugsmingai linksmintis. Bet užtat supratau, ką turėjo omeny "Riley" televizijos laidos "žvaigždė", kai jis nori pasakykite "Koks maištingumas" šis vyksmas. Jis ne juokavo!

Grįžti į gyvenimą nebuvo lengva; mokytis vaikščioti, kalbėtis, skaityti ir rašyti buvo išbandymas. Rašymo pamokos buvo baisios. Na, viena iš keturių užduočių buvo geresnė nei nieko gero. Bet tai tiesiog nebuvo man tinkamas tempas. Esu greitai besimokanti, bet tai buvo man. Pažanga buvo lėta, metodiška ir kartais nyki. Mano protas blaškėsi, buvo sunku susikaupti, suspėti ir veikti kokybiškai.

Buvau įsiutusi ir sėkmės ištroškusi mokinė. Lėtai dalykai pradėjo grįžti ne visai į "vėžes", bet aš ir nežinojau, kas yra normalu. Turėjau humoro jausmą; daug jo, iš tikrųjų tai buvo mano geriausias mano palydovas, gal net vienintelis nuo to laiko, kai grįžau. Mano humoras, atrodė, erzina visus. Išmokau savo kelyje, kad svarbu juoktis; tiktai itin protingi žmonės naudojasi humoru. Jie taip pat yra labiausiai išsivystę.

Praradau viską, bet aplinkiai buvo labiau nusiminę ir kupini pykčio nei aš. Tie kiti taip pat buvo linkę smerkti, griežti, godūs ir nekrikščioniški.

Koks puikus pasveikinimas sugrįžus į Žemę.

Buvau išsiųsta pas gydytoją psichiatrę San Franciske.

Tai skubios pagalbos skambutis. Aš pasiūliau jai atsiliepti, šaukdma, kad tai nepaprasta situacija, pridūriau, kad manau, jog ji nenori matyti manęs, aš žinau, kad tikraine, ir aš nesu tikra, kad noriu dirbti su ja. Tai buvo ne spąstai. Tai suveikė, ji suprato, kad turėjau "kažką tokio ypatinga" nuo to laiko, kai buvau vaikas. Maniau, kad visi turi šiuos sugebėjimus, matyti vizijas, neeilinę klausą, žinojimą ir supratimą, tuo tarpu aš sužinojau, kad buvau keista. Aš vis dar skeptiškai vertinu mokslinius dalykus, kurie negali patikėti, jei jie negali įrodyti, kad kažkas egzistuoja materialioje plokštumoje. Humoras yra didžiausia dovana, sugebėjimas juoktis yra sugebėjimas atleisti ir gyventi geresniame pasaulyje.

Negaliu pakęsti biurų. Jie be humoro, be garsų; niekas nesikalba laukdamas, kol gydytojas pakvies. Kas sugalvojo tokias taisykles? Susitelkite į savo ligą. Loreta savo laukimajame kambaryje tikėjosi tik manęs; Norėjau pasakyti, kad žinau, kad turite daugiau pacientų, bet bijote, kad juos išgydysiu? Po kuriuo laiko pavyko ją prajuokinti. Kaip? Pasakiau: "Netrukus tu išvyksi iš čia". Ji teigė, kad niekada neišvyks iš San Francisko. Sudie, Loretta. Aš neradau darbo, neišsprendžiau problemų, buvau viena šaltame betoniniame mieste, su 40 laipsnių karščio orais, užblokuota autobusuose, turėčiau naudoti savo kojas, atidaryti duris ir susipažinti daugiau vairuotojų, nei autobusų vairuotojai. Aš išgyvenau. Kaip? Aš turėjau nedaug pinigų, jokio darbo ir susitikau su šia moterimi, kuri ketino palikti darbą nekilnojamojo turto agentūroje - aš tapau jos rankomis, kojomis ir vairuotoja, ji surado man stogą virš galvos. Iki šios dienos mano tėtis vis dar kalba apie mano gyvenamosios vietos adresų gausą ir nesupranta, kaip tai įmanoma.

Aš nežinojau apie socialinę apsaugą, mokesčius, bedarbio išmokas ir darbuotojo kompensacijas. Vienu metu, kai dirbau prekyboje, pristatinėjau prekes, turėjau aktyviai parduoti. "Kas yra aktyvus pardavimas?" - paklausiau. Vyras, atsakė: "Brangute, ar tu nukritai iš dagaus?" Žinoma, sakiau, taip, ką tik nusileidau planetoje. Beveik turėjau galimybę lankyti scenarijaus rašymo kursą L. A., dirbti Morko ir Mindžio šou. Buvau ligoninėje, kalbėjau su Robinu Williamsu, sumokėjau už savo mokestį už pamoką, 100,00 JAV dolerių. Į pamoką taip ir nenuėjau, bet manau, kad serialas buvo sėkmingas ir be manęs. Aš praradau 100 dolerių.

Kad ir kokia baisi KMP atrodytų, ji yra dvasinio pertvarkymo impulsas. Iki mano 5-tasios KMP patirties, kuri susijusi su neįtikėtinąja drugelio patirtimi, man nebuvo visiškai aiškus KMP poveikis.

Kai atvykau į šį krištolinį miestą, kurį vadinu Paralandra, dangaus šviesos miestu, kuriame mane supažindino su "proto kalba". Bendravimas, nenaudojant žodžių; tai yra eterinis informacijos perdavimas per energiją iš vienos būtybės į kitą, lyg osmozė. Vienas iš karto supranta bet kokios kitos būtybės idėjas, koncepcijas ir mintis. Grįžusi į planetą Žemę supratau, kad mokslinės fantastikos rašytojas C.S. Lewis vienoje savo knygoje minėjo Paralandrą, todėl pavadinimą pakeičiau į Pseudolandrą. Pseudolandra buvo kaip palaiminta žemė, bet ne atrakcionų parkas, ji buvo nuostabių spalvų ir auros, gyvų pastelinių atspalvių.

Po mano pirmo apsilankymo ZAR po to, kai aš buvau nusiųsta ir tuo pačiu palydėta žemyn, kur buvo kambariai apšvietisti šviesa sklindančia tik iš vidaus. Pirmasis kambarys buvo atleidimo kambarys. Čia turėjai atsikratyti visko, kas tau padaryta savo paties, ar kitų ar kitiems. Kad galėtum išeiti turėjai pajusti meilę sau, pagyti, išgydyti ir atleisti visas sąvokas, susijusias su žemiškųjų veiklų "nuodėmėmis". Šiame kambaryje liekama tol, kol atstatoma tinkama sielos vibracinė būsena .

Nebuvo galimybės apskaičiuoti laiko pagal žemės laiko sampratos standartus, įvykiai vyksta sponatniškai vienu metu. Į patalpą neįeini, tu tarsi plaukioji erdvėje ir tave nukreipia, bet tuo pačiu esi labai patvarus erdvėje. Paprasčiausiai judi iš kambario į kambarį, kai atrodo tikslinga judėti toliau.

Šios patirties dėka atėjo suvokimas, apie kairiojo smegenų pusrutulio dominavimo mūsų žemiškoje visuomenėje. Dešinioji smegenų koncepcija tampa dominuojančia grįžus į Žemę. Akivaizdu, kad teisingas smegenų vartojimas dažniausiai siejamas su dešiniuoju smegenų pusrutuliu. Esu tikra, kad dešinysis smegenų pusrutulis yra svarbiausias KMP aspektas. Būtent čia būtent šioje realybėje man buvo atvaizdavo, kaip mokyklos, bankai, vyriausybės ir dauguma "sistemų" remiasi "kairiojo smegenų pusrutulio" koncepcijomis, taip pat principais, kuriais įtvirtinami "materialieji mokslai". Šios sąvokos turi tvirtą pagrindą "materialiame pasaulyje". Materialaus pasaulio atstovai, Skrudžai yra tie, kurie griežti, negebantys mylėti, rūpintis, nesielgia kilniai ir veikia robotų ar automatinių mašinų lygiu gyvenime.

Egzistuoja patalpa skirta parodyti ateities įvykius. Pabuvoję šioje patalpoje ir grįžę Žemę, dažniausiai vienijasi su kitais, kurie turėjo KMP ar pan., nes jie natūraliai yra sureguliuoti į panašų žmonių vibracinį dažnio lygį.

Nėra jausmo, kad tai tik vienas kambarys, viena koncepcija ir kiti egzistuoja šiuose kambariuose, tačiau jų pastebi kvepalų, drabužių ar kitų ego centrinių savybių ar bruožų dėka. Vieninigas energijos lygis yra toks subtilus kaip šnabždesys, toks švelnus, kaip atodūsis, ir toks ramus kaip gėlė.

Aš visada susdurdavau su skaičių kompinacijomis ties skaičiumi trys, pavyzdžiui, trys. Neturėjau jokių problemų, kol gyvenau adresu trys penketai. Tai buvo mano 5-oji KMP, prieš tai aš nulaužiau kompiuterius, praradau viską, turiu galvoje viską, savo namą, automobilį ir vaiką, netekau visko. Aš nemačiau savo vaiko 25 metus.

Aš asmeniškai manau, kad man prireikė daugiau nei atleidimo kambarys, kad patekčiau į aukštesnį sąmonės lygį.

Kambarys po kambario apvalė mano sielo kerteles. Tai buvo panašu į žinių sampratos universitetą, tai buvo darbas, kuri turėjau atlikti tenai, tai buvo ne tik pareiga, tai buvo daugiau nei troškimas tapti geresniu žmogumi, tai buvo būdas, būdų būdas, prieštaraujantis įprastam būdui. Kai mano siela pakilo iš mano kūno, aš pajutau, kad šie neįtikėtini sparnai apgaubia mane, tai buvo taip, lyg mane būtų paėmę į savo privačią kosminę raketą, skristi neįtikėtinai greitai laiku. Aš neturėjau laiko galvoti apie likusius Žemėje ir atsisveikinimus su jais. Aš girdėjau švelnų, kaip atrodė, moterišką balsą, teigiantį, kad viskas bus gerai. Staiga sparnai atsivėrė ir aš buvau nukreipta į kelią. Drugelis išnyko, priešais save regėjau krištolo miestą, kuriame buvo baltos pastelinės spalvos, bet labai ryškūs virpantys rožinės, mėlynos, geltonos, violetinės, baltos ir žalios spalvos atspalviai. Aš judėjau į priekį, tarsi buvau traukiama ar įmigrenuota į paskirties vietą. Nebuvo durų, bet atrodė, kad atvykau. Aš apžiūrėjau aplinką, pamačiau vyro siluetą, kuris atrodė beveidžiu, bet jis užėmė svarbias pareigas, jo vardas buvo ZAR. Mane vadino QUASAR. Man nedavė jokių duomenų, bet aš turėjau pasiimti šiuos nematomus popierius (skystųjų kristalų lapus) ir nunešti juos į kambarį. Ten buvo kambariai; Aš skriejau iš vieno į kitą, kybodama ore.

Atrodė, kad turėjau kūną, kuris buvo bekūnis, masė, kuri buvo bemasė, siluetas ir forma, bet be svorio, aš mačiau, kad turėjau tipišką kūną, bet tai buvo žemiškas kūnas. Aš žinojau, kad grįšiu į žemę. Aš apskriejau paalpų ratą, apie kurį buvau informuotas per protą, kalbėjimą programuojant ir reguliuojant vibraciją. Galėjau girdėti silpną ir beveik nepastebimą muziką. Tai buvo silpnas garsas ausims, atrodė, kad buvo rezonanso, kuris reguliavo mane. Aš mačiau failus, patalpas ir duris, kurios nebuvo durys. Man buvo suteikta pažintinė kelionė nematomu limuzinu. Aš sėdėjau su kitu beveidžiu žmogumi ir mes apkeliavome miestą. Aš vadinau jį Paralandra. Vėliau Pseudolandra.

Nebuvo laiko, tačiau buvo jausmas, sugebėjimo įsisavinti laiką, lyg tai būtų žvaigždžių spindesys savo dažniu. Buvau atsipalaidavusi, nebijojau. Aš labai norėjau pamatyti savo tėvą, bet jo nebuvo aplink. Aš girdėjau balsą, iš tuštumos jis kalbėjo mano sąmonei; "Ji yra pasirengusi grįžti ar pakilti" - tai yra mano vertimas.