Patirties aprašymas

Tai buvo įprasta popietė. Man pagaliau pavyko užmigdyti savo du mažus vaikus pietų miego. Prieš porą dienų man buvo sunku atsibusti iš pietų miego ir miego nakties metu. Apie tai kalbėjau su savo vyru. Taigi šįkart nesiryžau užmigti ir nusprendžiau, tiesiog, pažiūrėti televizorių. Atsisėdėjau ant sofos, pradėjau žiūrėti savo mėgstamą serialą ir po to atsimenu tik tiek, kad kažkas mane šaukė bandydamas pažadinti. Girdėjau balsą nuolat kartojantį: "Pabusk, Diana, tu privalai pabusti". Kai atsimerkiau ir atsisėdau (nes aš maniau, kad aš užmigau), pažvelgiau į priekį ir pamačiau stovinčią mano močiutę. Mano močiutė mirė, kai man buvo treji ar ketveri metai, taigi, prisimenu apie ją labai nedaug. Ir, štai, regėjau ją koridoriuje tarp svetainės ir virtuvės durų, ji žiūrėjo į mane ir kalbėjo su manimi, nors jos burna nejudėjo. Nuolat žiūrėjau į jos lūpas, nes taip elgiausi visada, nuo mažumės turiu įprotį žiūrėti į žmonių lūpas, kai jie kalba. Nemačiau jos lūpų judesio, tuomet supratau, kad ji kalbėjo su manimi per savo jausmus. Paklausiau jos, kas vyksta, ir ji man pasakė, kad galėčiau eiti kartu su ja. Dvejojau, nes nežinojau, kur ji eina, ir paklausiau: "Kur eisime?" Ji pažvelgė į mane ir pasakė: "Gali eiti drauge," Eime ", ji nusisuko ir atrodė, kad ji eina koridoriumi link mano dukrytės kambario. Žinojau, kad jei nepakilsiu eiti su ja, nežinosiu, kur eiti ir, tiesiog, negalėjau likti ten, kur buvau, tad aš pakilau eiti.

Būtent tada supratau, kad nebesu prijungta prie mano kūno. Jaučiausi nesvari ir lengva, beveik erdvi. Pažvelgiau žemyn į mano kūną ir jis nejudėjo su manimi. Tada pažiūrėjau į senelę, kur ji eina ir jos nebebuvo. Tai mane išsigąsdino, žinojau, kad turiu skubėti, pasivyti ją. Po to atsiradau aukštai savo svetainėje arba virš jos, nesu tikra. Tikrai žinau, kad pažvelgus atgal į tą vietą, iš kur aš atėjau, mačiau savo kūną. Iš pradžių maniau, kad turėčiau nerimauti, kad jį palikau, bet jis atrodė gerai, tad pamaniau, kad viskas gerai, kad jis gali likti ten, ant sofos. Mačiau savo drabužių ir baldų spalvas ir save gulinčią taip, kaip yra. Tai buvo nuostabu! Vėliau kažkur nuėjau. Nesu tikra, kur. Negaliu prisiminti. Mano močiutė tuo metu nebuvo su manimi. Aš buvau viena.

Po to sugrįžau į plūduriuojančią padėtį virš savęs, bet tokiu kampu, iš kurio negalėjau matyti savęs, bet mačiau. Jei suprantate, ką turiu omenyje. Su manimi buvo du žmonės ar esybės (greičiausiai, dvasios). Viena mano kairėje ir kita mano dešinėje. Man buvo pasakyta, kad galiu pasilikti ar sugrįžti. Pažvelgiau žemyn į "mane". Tai buvo blankūs reginys. Bandžiau apsispręsti, ar noriu sugrįžti, nes tikrai nenorėjau palikti šios nuostabios, taikios, mylinčios ir visiškai priimančios vietos, kurioje buvau. Tada mano motina, sesuo bei dvi mano mažos mergaitės aplankė mano mintis ir žinojau, kad joms prireiks manęs- net jei tai reikštų, kad teks kentėti visą gyvenimą – buvau reikalinga, turėjau sugrįžti, negalėjau palikti jų be manęs. Taigi, tuo momentu priėmiau sprendimą sugrįžti. Ir ... Staiga atsidūriau tamsoje vietoje, jutau, kad krentu greičiau ir greičiau, atrodė, kad buvau išspausta į mažą mažytę skylutę. Tai buvo juoduma juodesnė nei kadanors matyta. Tamsesnė nei bet kokia naktis ir juodesnė, nei bet kokia juoda.

Buvau beveik išsigandusi, galų gale vėl pajautau savo kūną, svorį, spaudimą. Mano plaučiai labai skaudėjo ir maniau, kad man nepavyks. Staiga išgirdėjau balsą, šaukiantį man: "Nubusk, Diana, tu turi pabusti!" Jis kartojo, kol aš pagaliau pabandžiau atmerkti akis. Prisimenu, kad bandžiau giliai įkvėpti, atrodė, kad aš persikėliau į savo kūną ir man reikėjo vėl kvėpuoti beveik, kaip pirmą kartą. Mano krūtinė subliuško, mano plaučiai pamažu prisipildė oro, ir tuomet galėjau įkvėpti giliai oro, tai buvo skausminga! Įkvėpiau dar kartą, tada atmerkiau akis ir supratau, kad man nutiko kažkas labai blogo, bet prisiminiau, ką patyriau. Mačiau savo močiutę - ji vilkėjo geltonos spalvos suknelę ir ji norėjo, kad eičiau su ja.

Atsėdėjau ant sofos ir tada supratau, kad esu persmlekta drėgmės, mano drabužiai, plaukai, viskas. Netgi lova buvo drėgna. Atsitokėjusi, nuėjau link telefono skambinti mamai, mano širdis stipriai plakė, turėjau su ja pasidalinti, kad mačiau jos mamą! Vėliau patyriau daugiau padidėjusio jautrumo požymių ir tai man pasireiškė natūraliai betkuriuo metu dieną ar naktį. Mačiau nužudymus, mačiau kūdikį pagrobtą iš ligoninės netoli nuo tos vietos, kur aš gyvenau. Aš žinojau, ką žmonės ketina pasakyti, nors jie dar net nespėjo įeiti pro duris ir ištarti. Aš žinojau, kada kažkas ketino skambinti telefonu, iki jam suskambant. Bėgant metams, tai intensyvėjo - 1986 m. mes persikėlėme į mūsų nuosavą namą - tai buvo senas namas, tačiau tai buvo mūsų pirmasis.

Po kelių mėnesių praleistų tuose namuose, supratau, kad jame gyvename ne vieni. Turėjome nedidelę draugiją! Tai buvo vaikai, spėju, kad berniukas ir mergaitė, jie žaidė mūsų namuose, kol mes buvome išėję, o kai sugrįždavome, užklupdavau juos žaidžiant, klausantis, kaip vaikščiojame po namus ir tuomet jie liaudavosi. 1993 ar 1994 m. mane aplankė žmogaus dvasia iš senesnių laikų. Jis uždėjo rankas ant pečių ir jaučiau jo šilumą, meilę ir skausmą. Tai mane išgąsdino ir aš pašokusi, nubėgau į kitą kambarį. Šaukiau ir klausiau, ko jam iš manęs reikia - dažnai dažnai girdėjau jo žingsnius, mano dukros ir aš matėme jo šešėlį naktį.

Tik mano vyras niekada negirdėjo ir nieko nematė. Kaip ten bebūtų, kažkas man patarė, kad jei tai ne Dievo dvasia, ir jai nurodysiu, kad paliktų mane ramybėje Dievo vardu, ji turėtų aprimti. Taip ir padariau. Ji sugrįžo dar keletą kartų pasikalbėti su manimi - jis norėjo sužinoti, kodėl maniau, kad jis ketina mane įskaudinti. Buvau išsigandusi. Nenorėjau daugiau tame dalyvauti. Taigi po kurio laiko pradėjau ignoruoti viską, kas vyko neįprastai. Atsisakiau atpažinti viską, kas man buvo pateikta, kas nesusiję su kasdienybe – tiesiog, ėjau savu keliu. Tam tikrą laiką galėjau net naudotis savo rankomis, kad padėčiau žmonėms pasijusti geriau - jaučiau šilumą rankose, kai liesdavau jų kūną, galėjau išmasazuoti įtampas jų nugaroje ar pečiuose. Visi kaimynai norėjo, kad juos pamasazuočiau. Vėliau pradėjau domėtis "chi" ir bandžiau pasidalinti patirtimi su kitais, žmonės manė, kad esu "keista" pradėjo vengti manęs – teko atsisakyti ir šios patirties. Kai mano mama gulėjo ligoninėje sunkiai sirgdama, mirties patale, mane prie jos lovos aplankė dvasia. Pasakiau dvasiai, kad negalės jos pasiimti, kad dar nemetas, dar turiu reikalų su ja, ir dvasia paliko mus. Sekančią dieną mama pasijuto geriau, vėliau dar geriau ir dabar gyvena visiškai pilnavertį ir gan sveiką gyvenimą. Kaip ten bebūtų, aš visada jaučiau, kad esu čia dėl tam tikrų priežasčių, bet dabar man atrodo, kad nežinau, kokia ta priežastis, ir dėl to jaučiuosi pasimetusi, nepritapusi.

Papildoma informacija:

Lytis: Moteris

KMP detalės:

Jūsų patirties metu grėsė pavojus gyvybei? Taip, dujos iš šildytuvo nutekėjo į kambarį. Buvau tik apie 1,5 m nuo jo. Žinojau, kad nekvėpuoju, kai vėl grįžau į savo kūną. Kvėpavimas sugrąžino man gyvybę. Prisimenu, kai pagaliau sugrįžau - pamaniau, kad taip pat jaučiasi naujagimis, kai patiria pirmą oro įkvėpimą! Mano širdis taip smarkiai plakė, atrodė, kad iššoks iš krūtinės!

Kaip Jums atrodo, ar atsiskyrėte nuo savo kūno? Taip, buvau lengva ir labai greitai judėjau aplinkui, aukštyn ir žemyn. Tai buvo neįtikėtina! Aš jaučiausi laisva, atvira, nuoširdi ir tyra. Man tai patiko!

Kada patirties metu patyrėte aukščiausią sąmonės ir budrumo lygį? Tai buvo nuostabu !! Aš tiksliai žinojau, kas vyksta. Kai supratau, kad aš plūduriuoju, buvau patenkinta tuo žinojimu. Aš nesu įsitikinusi, kaip grįžau į plaukiojančią padėtį ir man buvo neramu dėl to, kur buvau, bet turėjau sutelkti dėmesį, kad nuspręsčiau, ar noriu grįžti ar pasilikti ten. Taigi, manau, aš net galvoju apie savo kelionę tol, kol ji tęsėsi. Tik jai pasibaigus aš inirtingai bandžiau prisiminti, kur nukeliavau. Deja, negaliu prisiminti.

Ar Jums atrodė, kad laikas paspartėjo ar sulėtėjo? Atrodė, kad viskas įvyko vienu metu. Arba laikas sustojo arba prarado prasmę. Nežinau, kiek laiko užtrukau, kol iš sofos persikėliau į aukštesnį lygį, kuriame buvau, bet jis nebūtų buvęs daugiau ar mažiau nei sekundė. Tamsuma truko ilgiau ir buvo baisi. Jutau, kaip lekiu tiesiai žemyn milžinišku greičiu ir jėga! Mane apėmė siaubas !

Ar girdėti garsai iš esmės skiriasi nuo įprastų? Balsas kvietęs mane nubusti, šaukė man, kad pabusčiau. Jaučiausi įniršusi ir nerimavau, kad negalėjau pabusti! Buvau taip išsigandusi, kad negalėjau pabusti ir nežinojau, kodėl! Aš bandžiau ir bandžiau, bet niekaip negalėjau atmerkti savo akių. Kovojau bandydama jas atmerkti, bet jos buvo persunkiai užmerktos, kad man pavyktų. Balsas mane liūdino!

Ar perėjote į tunelį ar per jį? Taip, skriejau juodu tuneliu žemyn ilgą laiką. Buvau išsigandusi, nes maniau, kad jam nebus galo ir juodumas mane išgąsdino - nebuvo nė menkiausio šviesos spindulėlio!

Ar Jums teko susidurti su mirusiomis (arba gyvomis) būtybėmis? Taip aš mačiau savo močiutę, kuri mirė, kai buvau trijų ar keturių, aš ją pažiniau! Prieš nusprendžiant sugrįžti, mačiau dvi būtybes, vieną iš dešinės pusės ir kitą kairėje pusėje.

Ar matėte nežmonišką šviesą? Taip. Tai buvo nespindinti šviesa, tai buvo vaizdinga, žėrinti aplink mane šiluma, meilė ir supratimas, visiškas supratimas - visko – daugiau nekilo jokių klausimų, žinojau visus atsakymus! Žinojau viską! Ir tai buvo gerai.

Ar atrodė, kad įžengėte į kitą, nežemišką pasaulį? Atsidūriau, akivaizdžiai, mistinėje arba nežemiškoje realybėje buvau aukštesniame atmosferos lygyje. Buvau kitoje dimensijoje, šviesoje. Negaliu paaiškinti, kas tai buvo. Tik žinojau, kad tai buvo nieko panašaus į tai, su kuo anksčiau teko susidurti gyvenime, ir niekada negalėjau įsivaizduoti, kad taip gali nutikti tik man vienai.

Kokias emocijas patyrėte patirties metu? Pyktį, nerimą, pasimetimą, o vėliau saugumą, lengvumą, jaučiausi mylima, labai mylima! Po to jaučiausi nusiminusi ir pasimetusi, paskui ryžtinga ir išsigandusi, vėliau pajutau palengvėjimą.

Ar Jums atrodė, kad staiga viską suprantate? Viską apie Visatą. Viskas buvo žinoma. Nebuvo užduoti klausimai, nes jau buvo žinoma. Nejutau poreikio paklausti. Aš, tiesiog, žinau, kad mes tikrai esame tik taškai šioje Visatoje, kad yra daugiau Dievo nuveikta, bet mes niekada to nesužinosime, kol nenumirsime, nes taip jo sumatyta. Mūsų pareiga priimti, kaip yra, o ne uždavinėti klausimus – turėtume gyventi sekdami jo sumanymus. Mūsų gyvenimai yra suplanuoti iš anksto, mes negalime pakeisti šių planų. Turėdami tikėjimą, mes galime augti, kad atrastume žinojimą, ką daryti su kiekvienu mūsų egzistencijos epizodu.

Ar matėte Jūsų praeities gyvenimo įvykius? Mano gyvenimo praeities įvykiai prabėjo akimirksniu prieš mane, be mano įsikyšimo, nekontroliuojamai.

Ar matėte Jūsų gyvenimo ateities įvykius? Siužetai iš pasaulio ateities. Žinojau, kad jei sugrįšiu, kentėsiu skausmingai, psichologiškai nuo mano vyro ir kitų, ir kenčiu ir tikiu, kad visada kentėsiu.

Dievas, dvasingumas ir religija:

Ar pasikeitėte Jūsų vertybės ir įsitikinimai po patirties? Taip, man nereikėjo eiti į bažnyčią, kad būčiau Dievo tikinčiąja. Jutau labai glaudžius santykius su juo, nors aš visada tau jutau nuo vaikystės. Jutau savo globėją angelą ir Šventąją Dvasią su manimi. Aš žinojau, kad "šviesa" gali palaiminti ir išgydyti. Aš perduodavau ją draugams, kuriems jos reikia, ir jie jautė tai net nežinodami, kad jie tai gavę. (Aš žinau, tai skamba keistai, bet tai buvo kaip stebuklas, kurį regėjau.)

Po KMP:

Ar patirtį sunku išreikšti žodžiais? Taip ramybės, meilės, betarpiškumo, besąlygiško priėmimo jausmas, kurį aš gavau plūduriuodama, ir vieta, kurios negaliu prisiminti. Aš tik žinojau, kad nenoriu grįžti čia. Ilgą laiką liūdėjau, kad nusprendžiau sugrįžti, nors žinojau, kad priėmiau sprendimą dėl mylimųjų. Man taip pat sunku paaiškinti, kaip aš grįžau - juodumas, skausmas plaučiuose ir krūtinėje, bandant įkvėpti, kai grįžau į savo kūną.

Ar turite kokių nors psichinių, neįprastų ar kitų ypatingų dovanų po to, kai turėjote KMP ir prieš patirtį? Taip, padidintas jautrumas, telepatija, daiktų judinimas mintimis, gydymas rankomis, gydymasis savęs mintimis, regėjimas ir kalbėjimas su dvasiomis, aš visiškai supratau gyvenimą ir nesijaudinau dėl ateities – ji aju buvo išdėstyta. Ar yra viena ar kelios jūsų patirties dalys, kurios yra ypač prasmingos ar reikšmingos jums? Geriausia buvo ten su "jais", nesu tikra, kas jie "yra". Šviesa buvo geriausia dalis, nepamiršiu šviesos, meilės ir visiško supratimo. Blogiausia dalis buvo juodos spalvos, ji buvo baisi!

Ar jūs kada nors dalijotės šią patirtį su kitais žmonėmis? Taip Jų reakcija buvo, kad man kažkas protiškai ir (arba) fiziškai negerai. Jie pradėjo atsiriboti nuo manęs ir neleido savo vaikams būti šalia manęs.

Ar yra dar kažkas, ką norėtumėte pridėti pasidalinime apie savo patirtį? Aš visada svarsčiau, ar tai buvo dėl dujų nutekėjimo, ar galėjau visą tai susapnuoti? Nežinau, kaip nutiko, kad galėjau matyti tai, ką aš padariau, o kartais ir darau - bet patirties nekeisčiau į nieką šiame pasaulyje. Žinau, kad nebijau mirti - netgi ,manau, pajusčiau palengvėjimą - pasitenkinimą, kai ateis mano laikas išeiti. Norėčiau, kad visi galėtų tai patirti, ką patyriau - tai pasikeistų, kaip jie mato gyvenimą ir žmones, su kuriais jie gyvena. Galimybės yra milžiniškos, kad mes galėtume mokytis vieni iš kitų ir kitų esybių - jei galėtume tik priimti dalykus tokius, kokie jie yra.