Patirties aprašymas

Šį šeštadienio rytą Ilinojuje lyja. Prisimenu tą žiemos dieną Teksase, 1955 m., stovėjau prie virtuvės kriauklės mūsų naujuose namuose. Galvoju apie savo vyrą tuo metu tarnavusį karo oro pajėgose, kuris buvo jau 3 savaites išvykęs į Angliją. Mano brangios dukterys - Keti, 6 metų, ir Karola, 18 mėnesių, žaidė šalia manęs. Po kelių savaičių mes turėjome pagaliau susitikti su mano vyru, mums labai pasisekė, mūsų gyvenimas buvo nuostabus. Prieš dvejus metus buvau ateistė, dabar buvau patapusi krikščione ir turėjau krikščioniškus namus ir šeimą.

Mirtis pašaukė

Stovėdama virtuvėje, staiga pajutau skausmą persmelkiantį pilvą, kuris privertė mane atsiklaupti ant kelių. Valandos bėgyje tapau per silpna, kad pati atsistočiau ant kojų. Susirūpinau savo vaikais, paskambinau savo motinai ir tėvui, kad ateitų ir padėtų. Būdama slaugytoja, aš žinojau, kad vyksta kritinė situacija, ir bandžiau logiškai įvertinti skausmo priežastį. Prieš savaitę lankiausi pas ginekologą oro bazėje, nes "žinojau", kad buvau nėščia. Po patikrinimo jis nesutiko su manimi ir pareiškė, kad aš nesu nėščia. Aš juo nepatikėjau. Gulėdama lovoje dėl skausmo, žinojau, ką reiškė šie mano simptomai. Aš buvau nėščia, bet tai buvo negimdybinis nėštumas, kuomet embrionas implantuotas į gimdos vamzdelį, o ne į pačią gimdą. Tai reiškė, kad skausmas, kurį jaučiau buvo vamzdelio plyšimas, augant embrionui ir su tuo susijęs kraujavimas pilve. Mūsų dvasininkas su žmona atvyko melstis kartu su mano motina ir tėvu.

Gyvenimas po mirties

Kelionė į bazės ligoninę buvo skausminga. Atvykus mano tėvams ir man buvo pasakyta, kad teks palaukti, nepaisant to, jog ligoninės personalas buvo informuotas apie mano simptomus. Galų gale atsidūriau ant stalo apžiūros kabinete. Pradėjau jausti, kad mano gyvenimas slysta, o mano mintys tuo metu sukosi apie mano kūdikius ir kas atsitiks su jais, kas juos mylės ir rūpinsis jais?

Mano klausa buvo puiki, aš girdėjau kiekvieną ištartą žodį patalpoje. Joje buvo du gydytojai ir trys padėjėjai. Jie buvo susirūpinę, nes bandė užčiuopti širdies plakimą ir kraujospūdį. Tuo metu, aš pradėjau lėtai plaukti link lubų, sustodama karts nuo karto pažvelgdavau į žemiau vykstančią sceną. Ant stalo gulėjo mano negyvas kūnas, o vienas gydytojas tarė kitam, eidamas pro duris: "Kur tu buvai, kai mes kvietėme tave, dabar jau per vėlu, ji iškeliavo, mes neužčiuopiame jos širdies plakimo ar kraujo spaudimo". Kitas gydytojas nerimavo: "Ką mes pasakysime jos vyrui, jis komandiruotėje Anglijoje ir išvykęs tik savaitę". Iš savo pozicijos virš jų aš pasakiau sau: "Taip, ką tu pasakysi mano vyrui, tai geras klausimas. Tu nuovokus.". Prisimenu, pamaniau sau: "Kaip aš galiu leisti sau juokauti tokiu metu kaip šis?"

Nebemačiau savęs ir kitų tuo metu buvusių palatoje. Staiga suvokiau stipriausią dangiškąją šviesą, kuri buvo visapusiška. Mano skausmas praėjo ir mano kūnas tapo, kaip niekad anksčiau, laisvas. Jaučiau džiaugsmą ir pasitenkinimą. Aš girdėjau gražiausius muzikos garsus, kurie galėjo sklisti tik iš dangaus. Pamaniau: "Tai štai, kaip skamba dangaus muzika". Pardėjau suvokti ramybės jausmą, kuris persmelkia supratimą. Aš pradėjau žiūrėti į šią šviesą ir suvokti, kas su manimi vyksta, norėjau čia pasilikti visam laikui. Aš buvau dieviškosios būtybės akivaizdoje, kuri vadinama Dievo Sūnumi, vardu Jėzus. Nemačiau jo, bet jis buvo ten šviesoje ir kalbėjo su manimi telepatiškai. Jaučiau visą persmlekiančią Dievo meilę. Jis man pasakė, kad turiu grįžti pas savo mažylius, ir ten, Žemėje, turiu užduotį, kuri dar nebaigta. Nenorėjau išeiti, bet lėtai grįžau į savo kūną, kuris jau buvo kitame kambaryje, ruošiamas operacijai. Tapau sąmoninga pakankamai ilgam laiko tarpui, kad darbuotojai spėtų man paaiškinti, kad mano širdis pradėjo vėl plakti ir aš esu pakeliuj į operaciją, kurios metu bus pašalintas kiaušintakių nėštumas ir kraujas iš pilvo ertmės. Po to, keletą valandų buvau be sąmonės.

Dieviškosios apvaizdos vizitas

Dangus turėjo ma dar vieną pranešimą ir šįkart nepalikau savo kūno. Po operacijos aš buvau reabilitacijos lovoje. Ten įvyko nuostabiausias mano gyvenimo momentas. Dangiškoji šviesa sugrįžo, visiškai užpildydama palatoje. Šįkart mačiau Jėzaus atvaizdą šviesoje. Jis buvo gražus. Jis užpildė kambarį savo akivaizda, meile ir gailestingumu. Jėzaus atvaizdas, kurį regėjau apėmė pečius iki Jo viršugalvio. Jis kalbėjo telepatiškai man, sakydamas: "Prisimeni, ką Tau sakiau. Atmink, mano apsireiškimą Tau. Tai taps Tavo paguoda ir stabilumo šaltiniu per ateinančius metus, už darbą, kurį atliksi. Dabar žinai, kad neturi bijoti mirties ".

Sekančios dienos

Per artimiausias kelias mano buvimo ligoninėje dienas, ligoninės personalas turėjo daug keistų pasiteisinimų itin dažnai lankyti mane palatoje. Žinia pasklido greitai medicinos bendruomenėse, kad buvau paskelbta mirusia ir vėl prisikėliau gyvenimui. Bibliją laikiau visada šalia lovos, kai mane aplankė ginekologas, jis atkreipė dėmesį į tai ir pasiteiravo manęs apie mano religinius įsitikinimus. Žinojau, kad jis girdėjo, ką pasakojau kai kuriems personalo darbuotojams, kurie mane slaugė. Jie matė, kai buvau paskelbta mirusia. Atsigavusi pasakojau jiems apie visus jų pokalbius vykusius mano mirties metu. Jie buvo labai nustebinti.

Po kelių dienų buvau išleista iš bazės ligoninės. Grįžusi namo, pamačiau lange savo kūdikį ir 6 metų dukrytę lange, kurios manęs laukė. Pasakiau sau: "Ačiū Dievui, kad leido man grįžti pas mažus vaikus ir suteikė man privilegiją būti jų motina". Visada atsiminsiu jų mielus veidelius lange.

Sekantys metai

Vėliau su dukromis prisijungėme prie mano vyro Anglijoje, kur vykdėme misiją, dirbome su vaikais ir paaugliais. Mano mirties patirtis suteikė platesnę prasmę mano gyvenimui ir mano Sekmadieninės mokyklos darbui su jaunimu. Grįžus į Valstyjas, mano šeima sulaukė pagausėjimo ir aš tęsiau savo mokslus, darbą. Būdama universiteto profesore dėsčiau slaugą. Visada jaučiausi dėkinga už tai, kad man buvo suteikta galimybė grįžti į Žemę, ir , kad mano laikas čia turėjo būti prasmingas. Dabar esu pensininkė, turiu nepagydomo vėžio diagnozę. Nugyvenau labai gerą gyvenimą. Dievo gailestingumas ir meilė vis dar manyje. Mirties patirtį vis dar išgyvenu savo širdyje, sieloje ir dvasioje, net po 43 metų.

950 m. medicininė praktika, kuria vadovavosi gydytojai ir ligoninės darbuotojai, nepripažino reiškinio, kuris apėmė mirties patirtį ar mirusius asmenis, prisikėlusius gyvenimui ir teigiančius dangiškąją patirtį. Mano mirties patirtis buvo šventa man, ją saugojau savo širdyje. Pasidalinau visa patirtim tik su vyru ir tėvu, o vėliau su savo vaikais. 1970 m. prasidėjo knygų leidyba šia tema, tuomet sutikau visą būrį žmonių, turinčių panašios patirties. Daugelis šių asmenų kalbėjo apie gyvenimo apžvalgą ir skridimą tuneliu. Aš to nepatyriau. Galbūt mano gyvenimo apžvalga įvyko, kai aš tapau krikščione, tuo metu peržiūrėjau savo gyvenimą ir pripažavau savo nuodėmes Kristui. Man malonu, kad šiandien mūsų visuomenė yra daugiau informuojama apie mirtį ir mirties tyrimai nuolat tobulėja.

NDERF Pastaba: Ačiū Susan už tai, kad pasidalino šia įkvepiančia patirtimi! Tunelio patirtis gali pasireikšti tik apie 30% visų KMP. Manau, kad KMP duoda mums kažką, ko mums reikia, ir aš sutinku su Jumis, kad Jūsų gyvenimo apžvalga, galėjo, tiesiog, būti atlikta Jūsų pačios Jūsų realiame gyvenime.