Patirties aprašymas

Dr. George Rodonaia (Gregorijus Rodonaia - medicinos daktaras, neuropatologijos ir religinės psichologijos mokslų daktaras) neseniai pristatė svarbų pranešimą Jungtinių Tautų Asamblėjoje apie „Apie visuotinio dvasingumo tendencijas“. Prieš imigruodmas į JAV iš buvusios Sovietų sąjungos 1989 m., jis dirbo psichiatrijos tyrėju Maskvos universitete.

Dr. Rodonaia patyrė vieną iš ilgiausiai trukusių, kadanors užfiksuotų „klinikinės mirties“ atvejų. 1976 m. paskelbus jo mirtį, iškarto po to, kai jį partrenkė automobilis, Dr. Rodonaia buvo nugabentas į morgą ir ten praleido 3 dienas. Į „gyvenimą jis grįžo“ tik tuomet, kai autposijos metu daktaras pradėjo jo pilvo skrodimo procedūrą.

Svarbus Dr. Rodonaia klinikinės mirties bruožas – ir jis būdingas daugumai – yra tai, jog jis patyrė radikalią asmeninę transfomaciją. Prieš klinikinę mirtį jis dirbo neuropatologu ir buvo prisiekęs atėjistas, tačiau po klinikinės mirties, jis uoliai skyrė visą savo laiką religinės psichologijos studijoms. Vėliau tapo kunigų ordino kunigu Rytų ortodoksų bažnyčioje. Šiuo metu jis tarnauja kaip klebonas Pirmojoje jungtinėje metodistų bažnyčioje Nederlande, Teksase. „Pirmas dalykas, kurį prisimenu iš savo klinikinės mirties, tai, jog kažkokiu būdu atsidūriau visiškos tamsos srityje. Nejutau jokio fizinio skausmo, vis dar galėjau save įvardinti, kaip Gregoriju, tačiau be manęs, aplinkui nebuvo nieko apart visiškos, absoliučios tamsos – didžiausios tamsos, tamsesnės už betkokią tamsą, juodesnės už betkokį juodumą. Buvau jos apsuptas ir ji mane slėgė. Tai buvo siaubinga! Aš visiškai nebuvau tam pasiruošęs. Mane šokiravo tas faktas, jog aš vis dar egzistuoju, bet nežinojau, kur esu. Man nedavė ramybės vienintelė mintis: „Kaip aš galiu būti, jei manęs nėra?“ Tai mane neramino. Pamažu susiėmiau ir pradėjau galvoti apie tai, kas nutiko ir kas vyksta, bet tai nepadėjo nusiraminti ar atsigauti. Kodėl aš esu šioje tamsoje? Ką man daryti? Tuomet prisiminiau žymią Dekarto citatą - „Mąstau, vadinasi, esu.“ Ir man palengvėjo, nes tuo metu suvokiau, kad tikrai vis dar esu gyvas, bet, akivaizdžiai, kitoje dimensijoje. Ir tuomet pamaniau sau „Jei jau esu, kodėl man nepradėjus mąstyti pozityviai?“ Pradėjau samprotauti - Aš esu Gregorijus ir aš esu tamsoje, bet žinau, kad esu. Esu, kas esu. Privalau nemąstyti negatyviai.

Mąsčiau toliau:“Kaip aš galėčiau įvardinti, kas yra pozityvumas tamsoje? - Na, šviesa yra pozityvumas.“ Ir tuomet staiga, atsidūriau šviesoje, kuri buvo šviesi, balta, švytinti ir stipri – labai skaisti šviesa. Ji buvo panaši į kameros blykstę, bet nemirgčiojanti šviesą. Nuolatinė šviesa. Iš pradžių šviesos spindesys man atrodė skausmingas, negalėjau žiūrėti tiesiai į ją, bet pamažu pradėjau jausti saugumą ir šilumą ir, staiga, atrodė, kad viskas tvarkoj. Štai, kas nutiko toliau. Pradėjau matyti aplink mane skriejančias molekules, atomus, protonus, neuronus, tiesiog, skaidančius visur aplink. Iš vienos pusės, tai buvo visiškai chaotiškas veiksmas, bet tuo pačiu, man daug džiaugsmo sukėlė tai, jog šis chaosas turėjo savo simetriją. Ši simetrija buvo graži, vieninga ir vientisa, ji užpildė mane dideliu džiaugsmu. Prieš mane vizualiai buvo pateikta gamtos ir gyvenimo visuotinė forma. Tuo metu, betkoks rūpestis dėl mano fizinio kūno išgaravo, nes supratau, kad jis daugiau nereikalingas – kad, iš tikrųjų, jis mane ribojo. Visi mano patirties įvykiai susliejo į vienį, todėl man sunku juos atpasakoti nuosekliai. Laikas, kurį aš pažinojau, kaip padalintą dalimis:praeitis, dabartis ir ateitis, kažkokiu būdu susiliejo ir tapo amžina gyvenimo vienybe.

Vienu metu man teko patirti tai, kas vadinama „gyvenimo įvykių peržiūra“, pamačiau savo gyvenimo įvykius nuo pradžios iki galo visus vienu metu. Aš dalyvavau savo gyvenimo dramose, beveik kaip mano gyvenimo hologafiniame vaizde, kuris vyksta prieš mane – jokio, praeities, dabarties ar ateities suvokimo, tik esatis ir mano gyvenimo realybė. Tai neprasidėjo mano gimimu ir nuosekliu ėjimu link darbo Maskvos universitete. Viskas vyko prieš mano akis vienu metu. Tai buvau aš. Tai buvo mano gyvenimas. Nepatyriau jokio kaltės ar gailesčio jausmo dėl savo poelgių. Nejutau jokių jausmų dėl savo nesėkmių, kaidų ar pasiekimų. Tiesiog, jutau, kad su pasitenkinimu priimu savo gyvenimą tokį, koks jis yra.

Tuo tarpu šviesa, tiesiog, spinduliavo man ramybės ir džiaugsmo jausmą. Tai buvo labai pozityvu. Būdamas šviesoje, jaučiausi laimingas ir aš supratau, ką šviesa turėjo omeny. Aš sužinojau, kad visos fizinės taisyklės galiojačios žmogiškajam gyvenimui buvo niekai, palyginus su šia visuotine realybe. Pamačiau, kad juodoji skylė yra viso labo dar viena dalis amžinybės, kuri ir yra šviesa. Pamačiau, kad realybė yra visur. Tai nėra viso labo žemiškasis gyvenimas, tai amžinasis gyvenimas. Viskas ne tik tarpusavyje susiję, viskas yra vienis. Jaučiau vienybe su šviesa, kad viskas yra tvarkoj su manim ir su visata.

Ir štai, aš mėgaujuosi mane užplūdūsiais nuostabiais dalykais ir šia nuostabia patirtimi, ir, staiga, kažkas bando skrosti man pilvą. Galite įsivaizduoti? O atsitiko taip, kad buvau nuvežtas į morgą. Mane paskelbė mirusiu ir buvau ten paliktas trim dienom. Mano įvykiui buvo inicijuotas tyrimas ir paskirti specialistai atlikti mano skrodimą. Kai jie pradėjo skrosti mano pilvą, pajutau lyg kažkas su stipria jėga pagriebė man už gerklės ir spaudė mane žemyn. Tai buvo taip galinga, jog aš atsimerkiau ir pajutau labai stiprų skausmą. Mano kūnas buvo šaltas ir aš pradėjau drebėti. Jie tuoj pat sustabdė skrodimą ir nuvežė mane į ligoninę, kur aš praleidau likusius devynis mėnesius, didžiają dalį su respiratoriumi.

Po truputį mano sveikata atsistatė, bet aš daugiau niekada nebuvau toks, kaip anksčiau, nes viskas, ko troškau, tai studijuoti išmintį. Ir šis naujas susidomėjimas atvedė mane į Džordžijos universitetą, kuriame aš įgyjau savo antrą mokslų daktaro laipsnį religinės psichologijos srityje. Vėliau tapau kunigu Rytų ortodoksų bažnyčioje. Galų gale 1989 m. atvykome į JAV ir šiuo metu aš dirbu klebonu Pirmojoje jungtinėje metodistų bažnyčioje Nederlande, Teksase.

Betkuris turėjęs tokią Dievo patirtį, pajutęs gilų ryšį su realybe, žino, kad, iš tikrųjų, gyvenime yra vienintelis reikšmingas užsiėmimas ir tai yra meilė – mylėti gamtą, mylėti žmones, mylėti gyvūnus, mylėti kūrybiškumą vien už tai, jog jis egzistuoja. Mylinčia ir šilta dosnumo ir atjautos ranka tarnauti Dievo kūrybiškumui – yra vienintelis reikšmingas būdas egzistuoti.

Daugelis kreipiasi į tuos, kurie patyrė klinikinę mirtį, tikėdamies rasti atsakymus, į jiems rūpimus klausimus. Iš dalies tai įmanoma, bet vis dėl to tiesa yra ta, kad nė vienas iš mūsų nesugebės išsamiai suvokti didžiųjų gyvenimo tiesų tol, kol galiausiai mirties akivaizdoje susivienysime su amžinybe. Tuo tarpu reikia pripažinti, kad tokia yra mūsų prigimtis – ieškoti atsakymų į svarbiausius klausimus apie klinikinę mirtį ir nemirtingumą.