Patirties aprašymas

Mano vardas Džo.

Man beveik 64 m. Gimiau kovo mėn.

Esu Clark apygardos (Las Vegas, Nevada) gyventojas nuo lapkričio 1952.

Panašu, kad pradėjau girtuokliauti, lošti ir užsiminėti kitais blogais dalykais ganėtinai seniai.

Buvau keturis kartus vedęs ir keturis kartus išsiskyriau. Nekaltinu savęs dėl šių nesėkmių, bet turiu pripažinti, kad didžia dalimi prisidėjau prie nelaimių, sukėlusių visas problemas.

Gyvenau nuostabų gyvenimą ir Dievas gerai pasirūpino mano finansiniais reikalais. Viso to nevertinau. Mano problemos prasidėjo 1988 m. su vietinių pajamų deklaravimu. Jie nepaliko manęs ramybėje iki 1990 m. Aš dirbau kol galų gale palikau darbą kazino viešbutyje ir klube. 15 metų dirbau barmenu nuo 1978 iki 1990 m. Negavau atlyginimo, turėjau skolų ir paskelbiau bankrotą. Prieš tai, kai susirgau, dirbau kitoje gatvės pusėje esančiame viešbutyje pusę etato. Manyje prisikaupė tiek daug pykčio ir neapykantos mokesčių inspekcijai, kad galų gale, viską nutraukiau. Išsikrausčiau iš savo merginos namų, nepaisant to, jog pragyvenome drauge trylika metų. Įsikrausčiau gyventi į namelį ant ratų. Toliau gėriau karts nuo karto ir dirbau viešbutyje. 1990 m. balandžio mėnesį, berods, buvau blaivus. Maždaug 1990 m. balandžio mėn. pradėjau jausti stiprų skausmą kairėje rankoje, nugaros viduryje ir krūtinėje. Mano draugas patarė man vykti į ligoninę. Aš jam atsakiau, jog tai greičiausiai susikaupusios dujos organizmo viduje. Taigi, 1990 m. balandžio 20 d. buvau savo virtuvėje, ploviau indus. Staiga pajutau, kad mano akys iššoks lauk, o skausmas krūtinėje buvo itin stiprus. Mano telefonas gulėjo ant stalviršio. Paskambinau 911, kai jie atsiliepė, man pavyko ištarti tik: „Aš miręs.“ Parkritau. Tikriausiai ten pragulėjau ne ilgai, nes kitas dalykas, kurį išgirdau, buvo medikų „apverskime“. Kaip supratau, buvau išvežtas į universitetinę ligoninę. Man buvo papasakota kad, gydytojai nedelsiant atliko man operaciją, kuri truko nuo 15:30 iki 23:00 val.

Buvo iškviestas kunigas, suteikti man paskutinį patepimą. Gydytojas pasakė mano šeimos nariams, kad išlikti gyvam mano situacijoje įmanoma tik stebuklo pagalba.

Kai jie įdėjo mano širdį atgal į mano kūną, ji sustojo. Gydytojai mane gaivino prietaisais. Atrodė, kad pakylau virš savo kūno ir stebėjau juos iš viršaus. Staiga pradėjau suktis, žinau, kad man buvo nebaisu. Tik nesupratau, kas vyksta. Tuomet atsidūriau tunelyje. Gulėjau ant nugaros, buvo labai šviesu. Keliavau didžiuliu greičiu. Kai sustojau, buvau vertikalioje padėtyje. Ten buvo palmės ir auksiniai aptvarai, ten buvo Dievas. Jis vilkėjo baltu nuometu, kuris buvo perjuostas auksine virve ties juosmeniu. Jo plaukai buvo rudi, jis turėjo barzda ir skaisčiai mėlynas akis. Jis man pasakė: „Sugrįžk Džo, tau dar nelaikas.“

Gydytojai pasakojo, kad mano širdis pradėjo plakti didele jėga. Mano kelionės metu, jie nenustojo manęs gaivinti. Jie sakė, kad turėjau daug jėgų ir norėjo, kad pakilčiau nuo operacinio stalo. Pamenu, kad mano ryklėje buvo šaltas strypas, kurį aš ištraukiau. Vieną mėnesį praleidau intensyviosios terapijos skyriuje. Dvi su puse savaitės buvau kritinės būklės.

Kai pagaliau buvau perkeltas į savo palatą, aš pažvelgiau pro langą į Charleston Blvd, po to pažvelgiau į save - buvau toks plonas ir ligotas, turėjau daug dygsnių ir žymių ant mano kūno, jis buvo tarsi supakuotas į marlę. Pažvelgęs į save, tariau: "Dieve, žinau, kad tu mane išgelbėjai, pažadu, kad niekuomet nerūkysiu ir nevartosiu nieko, kas sunaikintų ar sugadintų tai, ką tu sutaisei tam, kad turėčiau galimybę gyventi naują gyvenimą".

Ištikimai vykdžiau savo pažadą Dievui. Vadinu tai stebuklu "UMC Cardiac" III aukšte. Tikrai myliu tuos žmones ir gydytojus iš Širdies instituto. Galiu pasakyti tik tiek, kad man buvo pasakyta, kad mano plaučiai, kepenys ir inkstai atrodė, kaip žmogaus, kuris niekada nerūkė ir nevartojo alkoholio ar narkotikų.

Man labai patinka darbuotojai "UMC" 3-iame aukšte, širdies skyriuje. Esu jiems dėkingas už tai, ką jie padarė mano kelyje į naują gyvenimą. Ir Dievas yra mano didžiausias Jehova Rapfa, Didysis gydytojas, ačiū Jam.

Po to, kai mane išleido iš ligoninės aš turėjau gyventi gatvėje 18 mėnesių, kol gavau savo S. S. invalidumą ir pensiją. Atrodo, kad Dievas nusprendė patikrinti, ar tęsėsiu duotą pažadą, ir aš jį ištęsėjau.