Patirties aprašymas

Šis KMP atvejis gautas prieš kelis mėnesius nuo moters, kuri niekada su niekuo nesidalija šia patirtimi, išskyrus su savo sūnumi. Šios istorijos daugiau ar mažiau svarbios detalės buvo nuosekliai perteiktos kelių mėnesių laikotarpyje, kurio metu vyko dalinimosi procesas. Jai buvo sunku dalintis. Maždaug viena iš keturių KMP patirčių turi taip išsamiai perteiktą informaciją. KMP patirties įvykiai, kuriems būdingas toks išsamumas, yra gana tipiški.

"ANAPUS"

Klinikinės mirties patirtis

Buvau jauna, vieniša moteris,gyvenanti savo gimtajame Londone, UK, kuomet patekau į Memorialinę ligoninę su sunkiomis komplikacijomis, nes nesėkmingai bandžiau atlikti abortą savo buto vonioje. Buvau tikinti katalikė, siekiau nepageidaujamo nėštumo atsikratyti slaptai ir niekam nežinant. Praradau daug kraujo, pajutau, kad labai šalta ir paskambinau į greitąją pagalbą, kad nuvežtų mane į ligoninę.

Kai tik atsidūriau greitosios pagalbos palatoje, prisiminu visi darbuotojai skubėjo į mano palatą, vežė vežimus su įranga, buteliukais, siurbliais, adatomis, tvarsčiais, vamzdeliais ir kt. Mano apatinė kūno dalis buvo permirkusi krauju ir man buvo labai silpna. Mano gyvybei grėsė pavojus, buvau kritiškos būsenos. Kartu su nutekėjusiu krauju iš mano kūno praradau norą gyventi.

Išgirdau "pop" garsą ir staiga skausmas dingo. Pirmą kartą per paskutinius tris mėnesius jaučiau ramybę po to, kai sužinojau apie nėštumą nuo vyro, kuris man melavo, sakydamas, kad myli mane ir nori mane vesti, bet, iš tikrųju, turėjo žmoną ir 5 vaikus kitame mieste. Aiškiai regėjau savo kūną, kuomet medikai intensyviai darbavosi jungdami perpylimus ir kitus vamzdelius. Prisiminu, pagalvojau, jog norėčiau, kad jie sustotų. Aš atrodžiau siaubingai ir mano kūno spalva buvo labai nekokia. Man buvo liūdna būti visos tos panikos priežastimi. Aš nusidėjau ir nenusipelniau gyventi. Tas faktas, kad šios mintys man kilo, tuomet, kai kabėjau kelis colius nuo lubų, manęs netrikdė ir neglumino taip, kaip jausmas, kad sukėliau didelį stresą žemiau esantiems žmonėms. Aš taip pat žinau, kad buvau visiškai sąmoninga, nepaisant to, jog išgirdau slaugytoją, ji vienintelė devėjo mėlynos spalvos kostiumą, sakant gydytojams, kad kuo greičiau mane perkeltų į reanimacijos palatą. Puikiai suvokiau kiekvieną įvykių ir kambario detalę.

Pradėjau suvokti tunelį, kuris atsirado staiga, ir pradėjo mane traukti į save. Man buvo malonu atitolti nuo tos įtemptos scenos ligoninės palatoje. Aš plaukiau link tunelio tiesiai, per lubų ventiliatorių ir tada pačias lubas. Tunelio juodumas turėjo savo ritmą ir aš pradėjau įgauti greitį. Man buvo įdomu sužinoti daugiau apie savo dabartinį kūną ar jo formą ir aš pažvelgiau į mano rankas ir delnus. Jie, atrodė, išsiplėtę ir šiek tiek švytėjo. Aš pajutau oro gūsius ir menką triukšmą, panašų į vibraciją, tuo metu, kai įgavusi greitį skriejau link ryškios šviesos tolumoje. Kai skridau itin greitai, jutau, kad šalia manęs buvo esybė, kuri palaikė mane, suteikė man ramybės, meilės ir išminties. Nemačiau jokių kitų būtybių, bet jutau savo senelį šalia, kuris buvo miręs, kai man buvo 13 metų. Jutau jo buvimą šalia, kupiną palaikymo, bet nieko nemačiau ir negirdėjau.

Galų gale atplaukiau į vietą, kuri buvo kupina spinduliuojančios baltos šviesos, kuri, atrodė, įkūnija visas meilės sąvokas. Meilė, besąlyginė ir kaip motina, skirta vaikui. Tai buvo šilta džiaugsminga esybė, ta pati, kuri mane išvedė į tunelį. Ta vieta atrodė kaip milžiniškas jėgos laukas ar energija, skleidžianti visą įmanomą gerį ir kilnias emocijas, kokias tik yra pažinusi žmonija. Katalikų bažnyčios kelio atsisakiau iškart po to, kai baigiau parapijos mokyklą būdama 17 m., Tuomet atrodė, kad mane paleido iš griežto rėžimo kalėjimo, kuris buvo nutolęs nuo religijos esmės, tačiau širdyje aš žinojau, kad Dievas egzistuoja. Žodžiai negali apibūdinti pagarbos jausmo, kurį jutau būdama šioje vietoje. Atrodė, kad aš tapau "Šviesos" dalimi, po to Šviesa tapo mano dalimi. Mes susiliejome į vieną visumą. Staiga supratau, be abejonės, kaip tarpusavyje susiję esame visi mes, Dievas ir visos Visatos gyvenimo formos.

Tuo metu prisimenu svarsčiau, ar būsiu nubausta už mano vaiko nužudymą, ir to pasekoje savo pačios gyvybės praradimą. Jutau, kad Jis žino mano kiekvieną mintį ir jausmą. Ir tuomet pamačiau miegantį kūdikį ir tai buvau aš. Žiūrėjau su susižavėjimu ir mačiau kiekvieno mano gyvenimo etapo akcentus. Tai atrodė kaip apvalus filmo ekranas su daugybe skirtingų scenų praskriejančių milžinišku greičiu.

Galėjau pamatyti ir suvokti ne tik tai, kas vyksta, bet ir jausmus, kuriuos tuo metu patyriau bei emocijas, kurias sukėliau kitiems. Stebėjau ir pajutau mano motinos gėdą, nes ji pagimdė mane nesusituokusi. Jos jausmus nuo meilės iki gniuždančio atstūmimo ir išdavystės skausmo. Supratau baimę ir nesaugumą to žmogaus, kuris sukėlė mano skausmą ir jutau jo kaltę dėl išsiskyrimo su manimi, kai sužinojau apie savo nėštumą. Jutau viską gėrį ir blogį, kurį esu padariusi kitiems, ir to pasekmes. Man tai buvo sunku, bet buvau palaikoma besąlyginės meilės ir skausmingi išgyvenimai išnyko.

Manęs telepatiškai paklausė, ar noriu pasilikti ar grįžti į savo ankstesnį gyvenimą "Žemės mokykloje". Aš atsiklaupiau ant kelių, norėdama išreikšti norą likti su Juo. Jis parodė man gražų blizgantį burbulą, kuris plaukė šalia manęs. Jame mačiau mažą kūdikį priglaustą prie krūtinės. Kūdikis tapo berniuku ir pradėjo artėti link manęs vis dar burbulo viduje. Tada berniukas tapo paaugliu, toliau augo, kol tapo pilnaverčiu vyru. Kas tai? Paklausiau. Man buvo atsakyta - Tavo sūnus Maiklas. Prisimenu jausmą - labai palengvėjo, kad man nepavyko sunaikinti jo galimybių gyventi. Mane užplūdo bauginančios mintys. Aš nebuvau susituokusi ir sunkiai galėjau išlaikyti save, kaip užauginčiau sūnų? Ar jis kada nors pamirštų ar atleistų man už tai, kad norėjau nutraukti jo gyvybę ketvirtą nėštumo mėnesį? Kokiu būdu tai pavyktų man padaryti be pagalbos? Akimirksniu pamačiau vyrą, kuris žinojau, yra mano būsimas vyras. Jis laikė 2 metų berniuką, kurį mačiau vaizdinyje. Pirmą kartą leidau sau pajusti meilę kūdikiui, kurį laikiau ant rankų. Visas sumišimas, komplikacijos ir sunkumai, kuriuos anksčiau racionalizavau, kad pasiryžčiau abortui, atrodė labai silpni ir savanaudiški.

Staiga, buvau perkelta atgal į savo kūną ir aštrus skausmas persmelkė apatinę mano kūno dalį. Ta pati slaugytoja, apsirengusi mėlynais drabužiais man suleido vaistus ir liepė, atsipalaiduoti, nes skausmo malšinimas turėjo netrukus pradėti veikti. Be sąmonės buvau šiek tiek daugiau nei kelias minutes, bet atrodė, kad mano apsilankymas "Anapus" užtruko valandų valandas.

Tuo metu, kai buvau išėjusi iš savo kūno reanimacjios palatoje, pastebėjau raudoną etiketę ant lubose įmontuoto ventiliatoriaus ašmens. Kai mane perkėlė į paprastą palatą, man buvo pranešta, kad mano kūdikis buvo išgelbėtas. Atsakiau, kad - "taip, aš žinau". Pasiteiravau, ar kas nors norėtų paklausyti mano neįtikėtinos patirties ir gavau atsakymą iš ligoninės personalo, kad jie neturi laiko. Gydytojas teigė, kad tai stebuklas, jog jam pavyko išgelbėti kūdikį ir mane. Jis prisipažino, kad vienu metu manė, kad prarado mus abu. Aš bandžiau papasakoti jam apie savo patirtį, bet jis neturėjo laiko. Šypsena jo veide vertė manyti, jog jis buvo įsisikinęs, jog klausydamas narkozės paveiktos moters kalbų, sugaiš laiko. Mano mama atvyko vėliau, lydima "religinės" palydos, kurios tikslas buvo gauti mano uodėmių išpažinimą. Man buvo šiek tiek smagu stebėti, kaip atvykusi vienuolė pradėjo melstis už mane, prašydama Dievo man atleisti. Aš žinojau, kad man atleista. Mano bausmė kilo iš mano pačios kaltės ir gėdos jausmų, kuriuos taip pat skaudžiai išgyvenau per mano gyvenimo apžvalgą Anapus. Tik viena slaugytoja ligoninėje klausėsi manęs. Ji atkreipė dėmesį, kai pasakiau jai kelias detales apie tai, ką ji pasakė gydytojams ir slaugytojams, kai buvau be sąmonės. Ji sakė, kad jai teko girdėti panašių pasakojimų kitų asmenų, kurie buvo atgaivinti iš mirties slenksčio. Įtikinau ją, kad gautų aukštas kopėčias ir patikrintų, ar yra raudonas lipdukas, kurį mačiau paslėptą ant reanimacijos palatos ventiliatoriaus lubose. Slaugytoja ir budintis patikrino ir patvirtino, kad lipdukas yra ir atitinka visas apibūdintas jo išvaizdos detales. Aš žinojau, ką aš žinojau, bet jaučiausi geriau, kad bent du žmonės patikėjo mano pasakojimu. Aš niekada vėliau nesidalinau šia patirtim su kitais iki dabar.

Toliau gyvenau savo gyvenimą optimistiškai, su visiškai nauju požiūriu ir pagimdžiau sveiką kūdikį po 5 mėnesių, kurį pavadinau Maiklu. Mano veiksmų pasekmės nebeleido man pastoti dar kartą, bet meilė ir meilės ryšys, kurį patyriau augindama Maiklą, yra tikrai man brangi "dovana" iš Anapus.

Ši patirtis mano atmintyje išlieka tokia reali ir ryški, kaip ir prieš 34 metus, ji pakeitė mano gyvenimą ir įvairiais būdais dvasiškai pakylėjo.

NDERF komentaras: Marija grįžo į Katalikų Bažnyčią, tačiau bažnyčios veikloje dalyvauja ne betarpiškai, nes ji labiau atvira nei bažnyčia, kuriai Marija priklausė anksčiau. NDERF dėkinga Marijai už jos drąsą dalintis.