Patirties aprašymas

Mano vardas Filipas ir aš rašau atsižvelgdamas į Jūsų ir Dr. Long rekomendacijas duotas interviu "Art Bell" šou metu praeitą vakarą dėl KMP.

1995 m. rugsėjo 24 d. apie 01:30 val. buvau nušautas apskrities šerifo nepavykusio apiplėšimo metu. Kulka pataikė man į kelį ir nutraukė arteriją mano kojos apačioje. Man buvo pasakyta, kad aš "mirtinai nukraujavau" operacijos metu.

Įvyko du atskiri incidentai, kuriuos prisimenu. Abu skirtingi. Pirmą kartą suvokiau save plaukiojantį virš operacinės stalo. Man buvo labai įdomu, kas vyksta, buvau susirūpinęs dėl sujudimo. Stebėti man trukdė chirurginė lempa, todėl "persikėliau" link gydytojos užnugario. Prisimenu juokiausi, nes ji buvo per žemo ūgio ir stovėjo ant kažko, kad pasiektų stalą tinkamame aukštyje. Taip pat mačiau žmogų, atsirėmusį prie sienos, kurį aš atpažinau, tai buvo pareigūnas, kuris mane lydėjo greitosios pagalbos automobilyje ir su kuriam jaučiau draugiškumą. Man atsigavus, abu asmenys buvo patvirtinti, kaip realiai buvę toje vietoje tuo metu. Tada išgirdau - "sprogo burbulas " (tai nėra tikslus apibūdinimas, bet tai geriausias, kurį galiu įvardinti aprašymas), ir viskas tapo juoda. Jutau judėjimą, lyg lėtai einant miegoti. Pamačiau save keturmetį. Aš buvau basas gražioje kalnų pievoje. Mano neramią ranką laikė gražiausias žmogus, kokį kadanors teko matyti. Graikų Dievas padaugintas iš šimto! Jis turėjo švytėjimą, kuris skleidė meilę kaip saulė, ir aš žinojau, kad esu su juo saugus. Tai buvo pats ramiausias meilės jausmas, kurį kadanors pažinojau. Mes pradėjome vaikščioti palei taką per pievą, ranka rankoje. Aš žinojau, kad jis veda mane kažkur konkrečiai, bet taip pat svarbus buvo ėjimas. Mačiau nuostabius dalykus. Spalvos, figūros, kvapai, viskas buvo taip ryšku ir gražu. Atrodė, kaip matant pirmą kartą. Mano vedlys mėgavosi pasivaikščiojimu tiek pat, kiek ir aš, atkreipdamas mano dėmesį į naujus dalykus ir juokdamasis iš mano pasimėgavimo.

Vienintelis garsas, kurį jis skleidė, buvo juokas, ir jis buvo toks nuostabus kaip ir visa kita. Jis buvo lyg kalnų upelio čiurlenimas, pirmasis kūdikio verksmas. Niekada negalėsiu tiksliai aprašyti to garso skambesio.

Kelio pabaigoje atvykome į vietą, iš kurios atsiveria vaizdas į slėnį. Slėnis skendėjo rūke, todėl buvo sudėtinga įvertinti jo platybes ir apimtį. Iš slėnio sklido liūdni jausmai, kurie mane sugraudino, pradėjau verkti. Jausmai buvo liūdesys, kupinas ilgesio. Lyg kažkas gailėtųsi, kad atsitiktiko, kaip atsitiko ir žinojo, kad per vėlu kažką pakeisti, bet vistiek nori, kad viskas būtų susiklostę priešingai. Mano vedlys taip pat verkė. Iššvaistytas gyvenimas - yra sunkiai žodžiais nusakomas liūdesys.

Šviesa aplink mano vedlį išnyko. Mus apsupo šviesesnė, didingesnė šviesa. Išgirdau balsą galvoje. Balsas tarė: "Filipai, tai yra kelio, kuriuo tu eini, pabaiga. Atmink, visada tave mylėsiu". Švytėjimas išnyko, mano vedlys nusišypsojo ir nušluostė mano akis. Vėl pasigirdo burbulo sprogimas.

Pabudau reabilitacijos palatoje, apsiašarojęs kaip kūdikis. Slaugytoja stovėjo šalia manęs, bandydama mane nuraminti. Ji kalbėjo, kad viskas baigėsi ir man viskas bus gerai. Aš verkiau. Pasakiau jai, kad sapnavau liūdną sapną. Ji nusijuokė ir pasakė man, kad chirurgijos metu vartojami anestetikai blokuoja smegenų gebėjimą sapnuoti. Tada ji paklausė, koks buvo mano sapnas. Negalėjau papasakoti jai visos istorijos (jaučiausi mieguistas), bet pavyko pasakyti pakankamai. Ji man pasakė, kad gydytojai su manimi "vargo" du kartus. Buvau po skalpeliu ilgiau nei šešias valandas ir, kad aš "nukraujavau". Tada ji man pasakė, kad ji nemano, kad tai buvo sapnas, ir paprašė, kad miegočiau. Sapnavau apie savo geresnį gyvenimą ir ateitį, ir žinojau, kad tai įmanoma.

Paklausiau kitų gydytojų, ar įmanoma sapnuoti, kai tau suleisti anestetikai. Visi sakė - ne. Vis dar bandau įtikinti save priešingai. Kartais, prieš užmiegant, matau, kad mano vedlys stovi šalia manęs. Asmeniškai manau, kad man teko išvysti tiek dangų, tiek pragarą, kad ne tik teko galimybė susipažinti su savo angelu globėju, laikyti jo ranką, bet ir išgirsti Dievo balsą.