Patirties aprašymas

Tai svarbiausias mano gyvenimo įvykis. Iš pradžių aprašysiu jį sukėlusias aplinkybes, vėliau mano tėvų pasakojimus apie tai, kas vyko, kol manęs nebuvo, mano KMP, ir galų gale, pasidalinsiu, kokius jausmus man sukėlė šie įvykiai.

Veiksmo vieta: 24/02/82, Sidnis, Australija, 18:00, Važiavau namo iš savo optinių instrumentų remonto įmonės link Raymond Terrace (į šiaurę nuo Newcastle, NSW.) Mano partneris Maikas sėdėjo keleivio sėdynėje šalia, ant gale sėdėjo mano draugas ir darbuotojas Styvas. Po 3 mėnesius trukusių liūčių, buvo sausa. Važiavau Industrial greitkeliu. Prie BHP išvažiavimo stabdžiau prieš šviesoforą ir daugiau nepamenu.

Maiko pasakojimas (mano buvęs partneris): "Privažiavus šviesoforą, užsidegė žalia. Mes pajudėjome link sankryžos, kur mūsų automobilis 43 km/val. greičiu buvo nublokštas į elektros stulpą. Styvas gulėjęs ant matraco automobilio gale, skriejo pirmyn, atsitrenkė į Rene galvą ir prispaudė ją prie vairo."

Medikų Info: Styvo stuburas sulaužytas, jis parapleptikas. Aš patyriau daugybinius rimtus kūno lūžius ir sužalojimus. Maikas atsipirko nežymiais saugos diržų nubrozdinimais.

Mano mamos pasakojimas: 25/02/1982 popietę neurochirurgijos profesorius savo kabinete pranešė apie mano mirtį, teigdamas, kad mano tėvai turi jaustis dėkingi, nes jei būčiau išgyvenusi, būčiau buvusi „gyva daržovė“. Pokalbio metu į kabinetą įbėgo susijaudinusi seselė ir pranešė - “Ji gyva, ji atsisėdo ir prakalbo!”. Profesorius tris kartus sudraudė seselę ir išsivedęs iš kabinėto aiškino „apie mirusius kūnus“ ir jų galimus judesius bei keliamus garsus. Seselė jausmingai ištarė - „Ji atsisėdo ir paprašė „Neduokite man daugiau jokių vaistų!”. Tuomet mano mama suėmė profesorių už alkūnės, tėvas už kitos ir nusivedė jį koridoriumi, pasižiūrėti. Jie aptiko mane koridoriaus gale, kur seselė atjungė nuo mano kūno visą įrangą, kad galėtų perkelti mane į morgą. Buvau gilioje komoje ir kvėpavau. Komoje išbuvau 10 dienų.

Mano KMP:

Nežinau, kuriuo aukščiau aprašytų įvykių metu įvyko mano KMP. Neturiu jokių mirties ar mirimo proceso prisiminimų. Judėjau viršugalviu į priekį juodais kunkuliuojančiais debesimis, jaučiau, kad mane vilioja į šonus ir tai mane gąsdino. Priekyje mačiau nedidelę šviesą, kuri pamažu didėjo man artėjant. Pradėjau suvokti, jog greičiausiai esu mirusi ir susirūpinau dėl savo artimųjų. Šiek tiek nusivyliau savimi pamaniusi, kad: „Jie po kurio laiko apsipras su netektim“. Tai tebuvo trumpalaikė mintis, man skubant į šviesą.

Atvykau į šlovingos šviesos sprogimą į kambarį su nereikšmingomis sienomis, stovėjau prieš žmogų, kuriam apie 30 metų ir jis buvo 6 pėdų ūgio. Jo plaukai buvo rausvai rudi iki pečių ir jis turėjo neįtikėtinai tvarkingą trumpą barzdą ir ūsus. Dėvėjo paprastą baltą apsiaustą, atrodė, kad šviesa atsirado iš Jo, ir jaučiau, kad Jis buvo garbaus amžiaus ir išminties. Jo pasveikinimas buvo kupinas meilės, ramybės, taikos (sunkiai nusakomos), be žodžių. Jaučiau, jog:"galiu sėdėti prie jo kojų amžinai ir būti nuolankia, patenkinta", kas man atrodė keista, jog galėčiau taip mąstyti / pasakyti / jausti. Aš buvau sužavėta jo drabužio audiniu, bandžiau suprasti, kaip šviesa gali būti audiniu!



Jis stovėjo šalia manęs ir nurodė man pažvelgti į kairę, kur aš peržvelgiau mažiau sveikintinas savo gyvenimo akimirkas. Pergyvenau tuos momentus iš naujo ir jaučiau ne tik tai, ką padariau, bet ir skriaudą, kurią aš sukėliau. Kai kurie ten matyti dalykai nustebino- niekada nebūčiau įsivaizdavus, jog tai galėjo sukelti skausmą. Dalykai, dėl kurių galėjau nerimauti, pavyzdžiui, būdama vaikas iš parduotuvės pavogiau šokoladą, to ten nebuvo. Tuo tarpu buvo atkreiptas dėmesys į įprastas mano pastabas, kurios man nenesuvokiant sukėlė skausmą. Kai pajutau sunkų kaltės jausmą, mano dėmesys buvo nukreiptas į kitus įvykius, kurie suteikė džiaugsmo kitiems. Nors tai privertė mane pasijusti nevisaverte, atrodė, kad persvara vis dėl to buvo mano naudai. Gavau daug meilės.

Mane vedė toliau į kambarį, kuris tapo sale, o ten pas mane atėjo mano senelis. Jis atrodė jaunesnis nei aš prisiminiau, bet, be abejonės, tai buvo mano senelis. Mes apsikabinome, jis kalbėjo su manimi ir pasveikino mane. Buvau atvesta pas jį, kad atleisčiau už skausmą, kurį man sukėlė jo mirtis, kai man buvo 14 metų, ir dėl kurio sulaužiau savo pažadą tapti daktare ir rasti gydymą jo širdies būklei pagydyti. Iki to momento aš nesupratau, kad pykau ant jo!

Senelis pranešė, kad netrukus atvyks močiutė ir jis laukia jos atvykimo. Aš paklausiau, kodėl ji netrukus turi atvykti, nes žinojau, kad tuo metu ji keliavo iš savo namų Mančesteryje į Majamį praleisti ten vasaros, kaip visuomet! Senelis man pasakė, kad ji serga žarnyno vėžiu ir netrukus atvyks čia. Atrodė, kad senelis neturi laiko suvokimo, kai bandžiau iš jo išgauti, kada tiksliai tai turi įvykti. (Močiutei praėjus 3 mėnesiams buvo diagnozuota liga ir ji mirė rugpjūtį. Nuliūdinau savo mamą, papasakodama jai apie tai, kai atgaudavau sąmonę). Po to, kai senelis ir aš pasikalbėjome, jis palydėjo mane toliau į kambarį, kuris vėl tapo sale ir mes drauge kreipemės į grupę žmonių, kuriuos pradėjau atpažinti.

Pirmas mane pasveikinęs asmuo, uždėjo ranką ant mano peties ir pasuko mane link Jo, tardamas: "Tu turi grįžti, tu turi atlikti užduotį". Aš norėjau ginčytis, norėjau likti. Aš atsigręžau į senelį, bet buvau greitai perkelta prie įėjimo, prie slenksčio, kur viskas tapo juoduma, be jokio suvokimo.

Vėliau: po keleto dienų aš lėtai prabudau iš savo komos, prisimindama pusiau svajingus prisiminimus apie pažįstamus balsus ir veidų žvilgsnius. Aiškiausiai prisimenu, kai kelis kartus buvau budri nuo gilaus miego, kad paprašyčiau slaugytojos su švirkštu, jog nebeduotų man jokių vaistų. Nežinau, kodėl!

Turėjau tris veido, galvos ir akiduobių korekcijos operacijas. Iš ligoninės išvažiavau lydyma skausmo, dvejinosi akyse, kankino anosmija ir aštuonojo kaukolės nervo pažeidimas, nuo kurio pykinino ir prarasdavau pusiausvyrą. Dvejus metus pykau ant D-o, kad išsiuntė mane į tokias kančias, atlikti neaiškią užduotį be jokių nurodymų. Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet vienintelis pranešimas, kurį turiu perduoti iš Anapus yra "Atėjo laikas gyventi pagal savo įsitikinimus, kad ir kokie jie būtų, kad pastatytumėte savo namus, nes" Pabaigos metas "artėja". Vis dėl to nemanau, jog mano užduotis, perduoti šį pranešimą, jis nebuvo man perteiktas balsu, jis ateina iš sunkiai nusakomo, bet akivaizdaus man suteikto žinojimo.

Aš taip pat nesu tikra dėl mane pasitikusio asmens tapatybės, nebuvo jokio vardo ženkliuko ar prisistatytmo! Man prireikė 5 metų buvimo zombiu, kol pagaliau sugebėjau atsigauti. Aš turiu apmokamą darbo vietą, kurią sukūrė "Head Damage Society NZ". 1987 m., ir esu pristatoma kaip pavyzdys, kaip įmanoma atsigauti po įgyto smegenų pažeidimo. Aš vis dar nežinau savo užduoties, vis dar kenčiu nuo skausmo, anosmijos, diplopijos ir t.t.

Tai tiek, išskyrus tai, jog KMP prisiminimai yra iki šiol ryškesni ir labiau realūs už vakaryščią dieną.



Daugiau informacijos apie autorę René:

René's Memories of Coma（http://www.waiting.com/rene.html ）