Patirties aprašymas

1989 m. rugpjūtį 10 val vakaro važiavau dviračiu iš organizacijos, kurioje vykdau savanorišką veiklą. Artėjant prie šviesoforo, mane iš nugaros partrenkė sunkvežimis važiavęs 50 mylių/val. greičiu. Aš su dviračiu atsitrenkiau į sunkvežimį. Kai vairuotojas staiga paspaudė stabdį, aš skriejau atgal ir atsitrenkiau į grindinį ant peties. Mano plaučiai nebekvėpavo, dauguma mano vidinių organų buvo pažeisti, sulaužiau dubenį ir keletą šonkaulių. Nedaug trūko ir būčiau žuvusi kelyje. Laimei netoliese buvo policijos patrulis ir per raciją iškvietė greitąją pagalbą. Aš asmeniškai, neturiu jokių šios patirties atsiminimų.

Štai, kaip visą tai prisimenu aš: vienu metu važiavau dviračiu ir, staiga, atsidūriau visiškoje tamsoje. Neturėjau jokio krypties ar perspektyvos pajutimo, bet vis dar turėjau savo kūno suvokimą, vis dar turėjau kūną. Tolumoje pastebėjau šviesos spindulį, kuris skleidė garsą. Garsas didėjo ir atrodė, kad šviesa artėja link manęs. Kai objektas priartėjo, pastebėjau, tai fantastiška demoniška būtybė, apsupta liepsnų su didelėm akim ir dantimis šoko link manęs, verkdama ir grodamas. Jo žvilgsnis buvo grėsmingas, jis griežė dantimis ir iškišo man ilgą šnypščiantį, oranžinį liežuvį. Tamsoje, kurioje buvau, negalėjau pajudėti iš "vietos". Atrodė, kad neįmanoma išvengti tai, kas nutiks, o būtybė sparčiai artėjo ketindama praryti mane. Užsimerkiau ir laukiau savo likimo, būti sudeginrai arba prarytai liepsnų. Vietoj to, atėjo suvokimas, kad būtybė lėtai ir neskausmingai pereina per mano kūną. Aš pažvelgiau į savo vidų ir pamačiau, kaip būtybė juokiasi su malonumu, kad praslydo pro mane. Ji išėjo iš manęs pro nugara su "pop" garsu ir staiga aš skriejau pirmyn dideliu greičiu per tamsą.

Skrendant dar dvi demoniškos būtybės priartėjo prie manęs demonstruodamos savo spalvas vis dar bauginančias. Apsiginklavusi ankstesne patirtimi su pirmąja būtybe, leidau ir šioms priartėti prie manęs ir praeiti pro mane. Netrukus atsidūriau prie įėjimo į tamsų tunelį. Tunelis atrodė suformuotas iš pilkos į debesis panašios medžiagos ir driekėsi dešiniau į viršų, į tolį. Tuomet jis išsišakojo ir nebegalėjau matyti, į kurią pusę driekiasi. Išsišakojime dešinėje pusėje buvo bedidriekianti gelsva šviesa, kurios dėka tunelis buvo lengvai apšviestas. Žvilgtelėjau žemyn į save ir pamačiau, kad mano kūno nebėra. Jis buvo pakeistas į mėlynai baltą šviesą panašią į taisyklingą žvaigždę, kuri pulsavo. Tai tuo metu man "atrodė" natūralu ir malonu. Jaučiausi išlaisvintas, nes nebebuvau susietas su svorio forma.

Pažvelgiau atgal į tunelį ir pastebėjau, kad yra durys abiejuose struktūros šonuose. Kelios kitos taisyklingos formos žvaigždės klajojo po tunelį, vienos panašios į mane - melsvos, kitos gintarinės spalvos. Dvi kitos melsvos šviesos atsirado šalia manęs ir įvarė mane į tunelį. Skriejau drauge aukštyn, pastebėdama, kad kaikurios durys buvo pravertos, tuo tarpu kitos uždarytos. Pirmos durys, pro kurias pažvelgiau, priminė klasikinį pragarą. Buvo girdėti šnibždesiai ir agonijos šauksmai. Nuogi žmonės pasklidę po baisų kraštovaizdį su dantytais rieduliais, verdančiais ekskrementų katilais. Velniai ir kiti gyviai kankino žmones visais būdais, kokius tik įmanoma įsivazduoti. Žmonės taip pat kankino vieni kitus.

Priartėjus prie įėjimo į šį nuodėmingą reginį, pajutau, kad mane pradėjo traukti į vidų ir netrukus plaukiojau virš apgailėtino kraštovaizdžio. Kvapas buvo bjaurus, o karštis nepakeliamas, bet dalis manęs buvo sužavėta, kaip atrodė, begalybės įvairiausių būdų sukelti skausmą ir sielvartą kurį teko patiryi esantiems šioje realybėje. Didžioji dalis manęs norėjo išeiti, todėl man buvo nesunku ir jaučiau, kad betkuris galėjo iš ten išeiti tik panorėjęs. Jutau, kad niekas kitas tik jų tikėjimas skausmu įkalinko šiuos žmones beribėse kančiose. "Nuskridau" atgal prie durų, kurios buvo aiškiai matyti išbetkur "Pragare". Su džiaugsmu palikau tą vietą, bet vis tik turėjau pajutimą lyg tas džiaugsmas būtų ne su manimi.

Sekančios durys tunelyje buvo negeresnės. Kiek tik akys užmato žmonės vaikščiojo gelsva dykyne nuleistomis galvomis, visiškai panirę į savo pačių depresyvias, kupinas gailesčio sau mintis, nesuvokdami, kad dar kažkas kitas yra šalia jų. Nuo šio vaizdo sklido didžiulis vienatvės ir atskirties jausmas ir aš atsitraukiau, kad nepriartėčiau perarti, nors šįkart nejutau jokios traukos prie įėjimo į šį reginį.

Skridau tuneliu toliau. Sekančios durys, pro kurias pažvelgiau, man paliko neišdildomą įspūdį, tai buvo neapsakomo grožio pasaulis. Aš žvelgiau į gražų miškingą sodą su fontanais, kriokliais, šaltiniais ir tiltais, kurie švytėjo ir spindėjo besikeičiančiomis spalvomis. Panašiai šio pasaulio grožį atvaizdavo menininkas Gilbertas Williamsas, kurio darbą aš atradau praėjus keliems metams po mano KMP. Nuo šio reginio sklido ramybės ir harmonijos jausmas, prisiartinau link durų su dideliu noru įeiti. Kai pradėjau įeidinėti, mano "nosis" susidūrė su tuo, kas atrodė kaip plastikinė apvyniojimo juosta. Judėjau į priekį, bet buvau švelniai atstumta ir balsas man tarė: "Tu neturi informacijos, kad patektum į šį pasaulį". Tuo metu prisimenu, kad jaučiausi nusivylusi, tačiau ne nepakankamai vertinama ar netinkama, tiesiog, neinformuota.

Tuomet pažvelgiau į šviesą, kuri švytėjo išsišakojime į dešinę. Aš įėjau į šviesą ir buvau paversta į absoliutų džiaugsmą. Nebuvo nieko kita tik džiaugsmas. Aš pasakiau šviesai "Aš čia", ir šviesa atsakė "Puiku" balsu, kuris skambėjo su džiaugsmu ir palaima. Aš atsidaviau palaimai ir išmokau daug dalykų, kurie gali atrodyti banaliai, jei bandyčiau juos apibūdinti, bet tai yra tiesa, kuri man svarbi dabar ir per amžius. Aš sužinojau, kad esu amžina ir, nors galiu patirti daugybę mirties formų, visada žinosiu, kas esu. Aš neturiu ko bijoti, man reikia tik daugiau patirties, ir aš pati pasirenku, ką man patirti. Gal nuskambės paviršutiniškai, bet patikėkit manim, tai išties, geras jausmas, žinoti šiuos dalykus. Amžinos palaimos jausmai išblėso ir nusprendžiau išeiti. Tariau šviesai "Aš išeinu", o šviesa atsakė "Puiku", tęsdama savo visišką džiaugsmingą ir palaimingą egzistavimą, bet kuriuo atveju, nepaisant mano buvimo.

Grįžau atgal ir plaukiau toliau, žemyn į tunelį, stebėjau save, buvau apimta nuostabos. Galiausiai sustojau prie erdvės, kuri buvo durų slenkstis, nuo jo galėjau žvelgti į atvirą kosmosą. Nuo tos vietos atsivėrė vaizdas į nutolusias skriejančias, besusukančias planetas ir galaktikas, plaukiojančius sukius uolų luitus. Giliai prieštaringas ramybės ir nuotykio jausmas apėmė mane tuo metu, kai aš žiūrėjau į tylų reginį. Netoliese buvo įėjimas į tunelį, ir aš girdėjau balsus, šaukiančius: "Neik, Sara! Kas pasirūpins Zeinu?" (Zeinas - mano sūnus, kuriam šio incidento metu buvo penkeri). Šie balsai mane erzino, nes neketinau "eiti" kur nors ir, žinoma, aš ketinau būti su Zeinu ir stebėti, kaip jis auga. Kita būtybė atsirado šalia manęs ir mes "kalbėjomės" apie mano pasirinkimus. Mes išgirdome balsą sakant: "Jei praeisite per šias duris, negalėsite grįžti".

Mano sekantis sąmoningas prisiminimas, apie tuos įvykius, buvo ligoninės lova, kurioje gulėjau su nesuskaičiuojamais vamzdeliais, įbestais į mane ir respiracinis vamzdelis mano burnoje. Aš buvau kupina džiaugsmo ir galingos jėgos, nors negalėjau pajudinti jokios savo kūno dalies savo valia. Taip pat buvau kupina skausmo ir šis jausmas greitai perkėlė mano dėmėsį į mano fizinį kūną.

Nuo tada, kai patyriau savo KMP, teko susidurti su daugybe išbandymų ir iššūkių, įskaitant visišką tapatybės, draugų praradimą dėl jų nesugebėjimo mane suprasti, kaip mano patirtis pakeitė mane, okur dar lėtinis skausmas, negalia, skurdas; bet žinios, apie mano dvasios amžinybę ir laisvę nuo mirties baimės, sukūrė man ramybės pagrindą, kurio laikinoji fizinė būklė nepajėgi įveikti. Labai norėčiau, kad kiekvienas galėtų patirti stebuklus, kuriuos teko patirti man, tik be fizinės traumos, nes tai pakeistų pasaulį visam laikui.

NDERF KOMENTARAS… Dalis šio pasidalinimo…

Po Saros KMP pasdalinimo "Art Bell" radijo laidoje, 1994-02-04, daugelis budistų mus informavo apie nuostabų Saros KMP ir Tibeto Mirusiųjų knygos panašumą. Panašumai, tiesiog, stebina!