Patirties aprašymas

Praėjus 38 metams po tos įsimintinos 1960 m. spalio nakties, vis dar jaučiu netikėtai patirtą skausmą ir siaubą. Dar sunkiau paaiškinti mano iki šiol juntamą beribį Dievišką gailestingumą ir supratingumą, kurį patyriau po savo bandymo nusižudyti ir, kuris tęsiasi iki šiol. Tai kuo ketinu pasidalinti, tikrai nėra haliucinacijos ar savęs apgaudinėjimas. Papasakosiu, kas nutiko, su viltimi, jog tai kažkam kažkur padės atpažinti ir pasveikinti Dievo buvimą į savo gyvenimą situacijoje, kuomet atrodo, jog mirtis yra vienintelė išeitis. Jei prieš 38 metus man kas būtų pasakęs, kad keliausiu klastingu prarasto tikėjimo keliu iki pragaro krašto, būčiau nusijuokęs.

Tuo metu, 1948 m., buvau neseniai vedęs gražią moterį vardu Patė. Ji buvo populiari mergina ir jaučiausi ypatingu, nes man pavyko ją užkariauti. Buvau užsiėmęs savo tikslais darbe, dirbau buhalteriu ir buvau pernelyg užsiėmęs, kad pastebėčiau besikaupiančius debesis. Bėgant metams visos mano viltys, svajonės ir šviesios perspektyvos išblanko. Iš, prie progos išgerenčio su draugais ar kompanija, tapau daug gerenčiu, vis dažniau ir dažniau. Nespėjau suvokti, kaip įkritau į tikrą alkoholio liūną. Atsidūriau ant pragaro krašto, kuriame buvo vien baimė, prarastas tikėjimas, impotencija ir savigrauža.

Po 7 mėnesių, kaip man atrodė, idealios santuokos, sužinojau, kad mano žmona apgaudinėja mane su kitu. Ši žinia dar labiau įtraukė mane į alkoholio liūną. Aš taip pat buvau kaltas dėl mūsų santuokos žlugimo. Vėliau, kai tik išaiškėdavo naujas mano žmonos romanas, nesvarbu, ar trumpas, ar trukęs metus, savo žmonai pasakiau daug skaudžių dalykų ir dariau viską, kas įmanoma, kad priversčiau ją pasijusti kalta. Nepasaint to, ji buvo pasimatyme, kai nusprendžiau, kad reikia kažką daryti, nes situacija buvo beviltiška ir toliau blogėjo.

Kai vaikai buvo gerai įmigę, surinkiau medžiagas, kurias pasirinkau savo "paskutiniam pabėgimui": du buteliukai migdomųjų tablečių ir receptinių vaistų buteliukas iš vaistinėlės, raminantys, kuriuos saugojau pasidėjęs. Dar pridėjau tris butelius alkoholio. Maniau, kad turiu viską, ko reikia, kad įvykdyčiau savo didįjį pabėgimą. Prisimenu gydytoją, kuris mane įspėjo, kad negalima maišyti alkoholio su šiomis tabletėmis, nes tai gali nužudyti mane. Tada neturėjau noro mirti, bet tas pokalbis davė idėją savižudybei.

Parašiau atsisveikinimo laišką ir suplakiau penkias migdomųjų tabletes. Sumaišiau suplaktą kokteilį kartu su alkoholiu ir pasakiau tostą savo žmonos laisvai kėdei. "Išgerkime už nieką, sukurkime nebuvimą". Kapsulės lengvai nuslydo mano gomuriu ir netikra alkoholio šiluma užliejo mane. "Aš pakeliuj" pamaniau ir nėra kelio atgal!

Mano antrasis gėrimas buvo pagamintas iš raminančių priemonių ir mano rankų ir kojų pirštų galiukai pradėjo virpėti. "Na, galbūt tabletes nesuveiks", - pasakiau sau. Jaučiausi, ne girtas, bet tik šiek tiek apsvaigęs ir šiek tiek atsipalaidavęs. Jaučiau bauginančią baimę, kad mano bandymas bus nutrauktas, kaip kad dažnai buvau stabdomas kitų visame kitame, ką atlikti man atrodė svarbu, todėl aš pasiėmiau dar vieną saują migdomųjų. Mano ranka vis dar buvo tvirta, kuomet išgėriau paskutinę burbono taurę. Ką darysiu, jei tai nesuveiks? Jaučiau deginimą skrandyje.

Mano įprotis gerti buvo toks stiprus, kad porą gėrimų su pietumis, dar vienas pakeliuj į namus ir du penktadaliai degtinės ar burbono vakaro pabaigoje buvo negana, kad paskandinčiau savo skausmą ir nusivylimą. Aš nenorėjau nubusti su pagiriom ir visom mano problemom vis dar gniuždžiačiomis mane. Aš nenorėjau atsibusti. Baigiau gerti visą alkoholį ir tabletes ir pradėjau matyti besiformuojantį tamsią į debesį panašią formą ir ji artėjo link manęs. Ji artėjo nuo mano virtuvės lubų ir apėmė mane.

Pajutau, kad dideliu greičiu skrendu tuneliu. Tunelio pabaigoje mačiau šviesą ir norėjau sužinoti, ar tai ten, kur einu. Nežinojau, ar aš tuo metu buvau miręs ar gyvas, bet prisimenu, kad stebėjau save, gulintį be sąmonės ant virtuvės grindų, tuo tarpu kita akivazdi mano dalis buvo pakeliuj į kažkur. "Ar tai ir yra mirtis?" - stebėjausi. "Ne!" - iškažkur atėjo atsakymas.

Mane ištiko šokas, kai pamačiau neįtikėtino grožio būtį, spinduliuojančia didelę meilę, didelę užuojautą ir šilumą. Ta būtybė buvo graži, ryški, balta šviesa, turinti sidabro sriegių, spinduliuojančių iš centro. Aš nieko nekalbėjau, o tada supratau, kad mano mintis skaito šis neįtikėtinas šviesos būvis. "Ne!" jis pakartojo dar kartą. "Tai nėra tai, kas yra mirtis. Ateik, aš parodysiu tau". Pamenu, kaip nuplaukėm su juo iki slėnio, kuriame buvo depresija persmelktas kraštovaizdis, be gyvenimo, be grožio, kuriame žmonės vaikščiojo nulenkę galvas žemyn, o jų pečiai buvo palinkę į priekį tarsi iš nevilties. Jie laikė galvas nulenkę žemyn, žvelgdami į savo kojas klajojo be jokio tikslo, retkarčiais susidurdavo vienas su kitu ir toliau klajojo. Mane aplankė siaubinga mintis, kad aš būsiu nublokštas betiksliai klajoti su šiomis pasiklydusiomis sielomis, bet balsas supratęs mano nuogąstavimus, išlaisvino mane nuo nerimo: "Šį pragarą sukūrei tu pats. Galų gale privalėsi sugrįžti į Žemę ir patirti naują gyvenimą išnaujo su tais pačiais sunkumais, kuriuos patyriai šiame gyvenime. O iki tol tau teks pabūti su šiomis pasiklydusiomis ir sumišusiomis sielomis. Savižudybė ne pabėgimas."

Man buvo parodytas panoraminis mano gyvenimo vaizdas. Per pastaruosius penkerius metus, kurie buvo apsunkinti piktnaudžiavimu alkoholiu, buvo labiausiai skausmingi, skausmingiausi prisiminimai, kokius tik įmanoma įsivaizduoti. Man buvo parodyta, kokį poveikį alkoholis sukėlė mano mažamečių vaikų gyvenime ir kokį poveikį jis gali sukelti jų ateityje. Aš pamačiau liūdesį, kurį mano vaikai jaučia dėl savo šeimos ir manęs praradimą. Man buvo parodyta, kad jų motina netinkamai rūpintųsi jais ir galiausiai jie bus apgyvendinti globos namuose. Man taip pat buvo pateikta preliminari informacija apie tai, kaip mano alkoholizmas turės įtakos mano vaikų gyvenimui, jei aš ir toliau būčiau gėręs taip, kaip buvau pripratęs, esant tokiems tarpusavio santykiams šeimoje. Aš pamačiau, kad visi trys vaikai, du berniukai ir mergaitė sektų mano prastu pavyzdžiu ir kiekvienas galiausiai vartotų alkoholį, kad išvengtų kasdieninių įtampų, kol taps alkoholikiais. Vaizdas, kuomet mano jauna dukra užaugusi, išteka už kito alkoholiko, kuris vėliau pradeda prieš ją smurtauti ir tvirkina keturias jų dukras, buvo daugiau nei aš galėjau pakęsti. Tai atrodė kaip smūgis per veidą. Objektyvus realybės įvertinimas.

Pamačiau, kad jei pakeisiu savo elgesį ir pradėsiu elgtis kaip atsakingas tėvas ir pavyzdys, visi trys vaikai užaugę būtų laimingi ir produktyvūs. Tai nereiškia, kad visiškai nepatirtų kasdienio gyvenimo sunkumų, tačiau jie turėtų galimybę kurti gyvenimą savarankiškai, nepriklausomai nuo piktnaudžiavimo cheminėmis medžiagomis. Aš pamačiau, kaip mano vyriausias sūnus galėjo tapti svarbiu įtakingu žmogumi savu laiku, jeigu dalyvaučiau jo gyvenime ir elgčiausi kaip tikras tėvas. Jei būčiau ir toliau likęs girtu silpnu tėvu, galų gale jis įnyktų į narkotikus ir patektų į kalėjimą už nusikaltimus, kuriuos jis padarė bandydamas gauti pinigų narkotikams. Tai buvo siaubinga, ir aš nusprendžiau čia ir dabar, kad tai ne tai, ko noriu savo vaikams ar sau. Man buvo parodyta, jei tęsiu kaip beviltiškas, apgailėtinas girtas tėvas negalėsiu ištrūkti iš beviltiškos situacijos. Man teks išgyventi visus išbandymus ir traumas, kurie mane privedė iki savižudybės dar kartą, iš naujo, kitame gyvenime, ir tai man atrodė taip siaubinga, kad buvo baisu pripažinti. Aš verkiau.

Atrodė, kad šviesos būtybė suprato, kad buvau apimtas kaltės, atjautos ir tuo pačiu meilės jausmo. Jis tarė griežtu balsu, bet tuo pačiu, tai vis dar buvo tėvas kalbantis su sūnumi: "Tavo gyvenimas neprivalo būti toks, koks tu nori, kad jis būtų. Ar tu sukūrėte sau gyvybę? Ne. Tu taip pat negali pasirinkti mirties". Aš negalėjau kalbėti, negalėjau galvoti, aš vis dar verkiau. Pamaniau, kad šis balsas turi būti Šventoji Dvasia atsiųsta man. Balsas, dabar jau švelniau tęsė: "Dar nebaigiau su tavimi, tavo darbas nebaigtas, grįžki atgal ir daryk tai, ką privalai".

Pirma, ką išvydau atsipeikėjęs, tai palengvėjimas mano dukters veide. Nansė naktį nubudo ir intensyviai bandė palaikyti gyvybę mano kūne. "O, tėti"- tarė ji. "Labai išsigandau, maniau, kad tavęs netekau. Tu buvai toks šaltas, negirdėjau tavo širdies plakimo".

Virtuvėje mano žmona gamino priešpiečius. "Vaikai ateikit pasiimti", pašaukė ji. "Tu taip gali pasiimti, jei sugebėsi save girtą išlaikyti prie stalo"- tarė man sarkastiškai. Jaučiausi išsekęs ir labai alkanas, bet nejutau pagirių. Nebejutau to vidurius rėžiančio skausmo, kurį jutau prieš tai, kai išgėriau mirtiną dozę vaistų praeitą vakarą. Geriausia buvo tai, jog vis dar jutau vidinę meilę ir ramybę bei rūpestį, kuriuos patyriau.

Būtų malonu teigti, jog gyvenimas po to buvo idealus, bet tai būtų melas. Skirybos buvo skausmingos nepaisant to, kad man atiteko vaikų globa. Aš norėjau vaikų, vaikai norėjo manęs ir mano žmonos draugas nenorėjo vaikų. Baigiau savo buhalterio darbą ir pradėjau dirbti profesoriumi vietniame koledže ir tai buvo nelengva.

Išnaudojau savo santaupas, kad apmokėčiau šeimos išlaidų sąskaitas už mėnesį skirtą darbo paieškoms ir bandymai išmokti naujų įgūdžių darbe buvo tikras iššūkis, kartais net baisus.

Vis dėl to, taika ir ramybė, kurią pagaliau pažinau po stovėjimo ant pragaro krašto, niekada manęs neapleido ir neleido man prarasti naujai įgyto tikėjimo ir pasitikėjimo.

Kaikurie draugai nesupranta, kodėl nejaučiu pasipiktinimo. Geriausias tam atsakymas yra ši psalmės citata:

"Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane."

Po savo patirties aš supratau, kad nebegaliu bijoti mirties, kad turiu daug dvasinės perspektyvos, ir dabar labai rimtai prisiimu savo pareigą lavinti savo vaikus. Dalyvauju jų gyvenime ir su pasididžiavimu galiu pranešti, kad jų gyvenimas klostosi daug geriau dabar, kai aš tapau tėvu, kuriuo turėjau visada būti. Taip pat susipažinau ir susituokiau su gražia moterimi, kuri graži savo vidumi ir tai suteikia man jėgų ir drąsos išgyventi visus gyvenimo išbandymus ir bėdas. Aš niekada nepamiršiu savo patirties ant pragaro krašto ir to, ką ji mane išmokė.

Neigiama "Klinikinės mirties patirtis" nėra neigiama, kai jos dėka įvyksta geri pokyčiai. Dabar esu dvasinis patarėjas ir tuo pačiu papildomai tvarkau smulkaus verslo buhalteriją . Mano vaikai gyvena savarankiškai ir turi laimingus, užimtus, produktyvius gyvenimus. Jaučiuosi ramus.