Patirties aprašymas

Mes buvom trys seserys. Vyresnė sesuo, kurios aš nepamenu, mirė nuo smegenų vėžio būdama7 metų. Ji mirė 1960 m. sausio 6 d. Tarp mūsų amžiaus buvo trijų su puse metų skirtumas.

Maždaug dvi savaites iki 1993 m. gruodžio pabaigos, man teko rūpintis savo sergančia seserim, kuri sirgo nepagydomai skrandžio vėžiu. Mano sesuo, kuri keliavo į mirtį, jai buvo 33 metai ir mes buvome labai artimos. Tą naktį nuėjau miegoti, aš sergu narkolepsija. Dirbu medicinos srityje, bet tai, kas nutiko neturėjo nieko bendro su mano liga. Miego metu, girdėjau savo vyresniosios sesers balsą. Tai mane labai ramino. Ji man pasakė: "Sakyk Džodi, kad nebijotų mirti, kai ateis laikas, aš būsiu ten." Pasakyk jai, kad ieškotų mano mėlynos rankos ". Tada ji tarė: "Tu būsi su ja, nes aš numiriau mamai ant rankų ir ji negalės tokios patirties išgyventi. Visi bus kambaryje, įskaitant slauges, bet nesijaudink, aš viskuo pasirūpinsiu. Kai ateis laikas, tu žinosi. Kadangi sergi narkolepsija, šią savaitę nueik pas floristą ir užsisakyti didelę širdį su užrašu "Trys seserys, viena širdis." Tada išsilygink juodus drabužius. Surask, kas visiems paskamins pranešti, nes mes turime didelę šeimą. Pasakyki Džodei, kad jei ji nematys to, ką tu jai pasakysi, jos mirties metu, kad nepergyventų, nes tu būsi su ja. Ji pridūrė: "Tu nesirgsi, kai vyks jos mirties procesas, bet turime tau grąžinti narkolepsiją".

Pabudus jaučiausi taikai, tačiau buvau išgąndusi. Padariau tai, kas man buvo pasakyta. 1994 m. sausio mėn. pirmą savaitę mano sesuo ryte paparašė slaugytojos paskambinti man. Buvau ką tik išvykusi pamiegoti, nes buvau su ja visą naktį. Ji paskambino pasakyti, kad ateičiau į mano mamos namus (mes gyvename šalia). Ji buvo budri, sėdėjo, jos rankos drebėjo ir ji tarė: "Kim, aš bijau, man tokios pat haliucinacijos kaip ir tau.". Apkabinau ją. Ji paprašė: "Laikyk mane. Ateik į lovą, noriu parodyti tau, kaip mane laikyti". Tada ji apglebė savo kūną mano rankomis ir paniro atgal į pusiau sąmoningą būseną. Tuomet pasisukau į savo motiną ir pasakiau: "Aš neišvažiuosiu". Tai buvo maždaug sausio 3 d. pamaniau, kad ji mirs sausio 6 d.

Sausio 5 d. Ji pabudo. Aš vis dar buvau šalia laikiau jos ranką pastarąsias 2 dienas. Neturėjau galimybės pamiegoti, bet viskas buvo gerai. Ji paprašė manęs paskambinti tėvui, kuris buvo darbe. Jis parbėgo namo. Ji atsistojo, pabučiavo jį ir jam padėkojo už gyvenimą, kurį jis jai suteikė. Ji mylėjo mamą pernelyg stipriai, todėl negalėjo su ja atsisveikinti. Ji pasakytų, kad negaliu patikėti, kad tai darau su ja, pavyzdžiui, Ana, savo vyresniąja seserim. Jai atsakyčiau: "Tu nežinojai, kad ketini numirti". Po to, kai pabučiavo mano tėvą ir vėl paniro atgal į komą, ji tarė: "Dabar galiu eiti į dangų". Ketvirtadienį, sausio 6 dieną buvo 11 val., kai ji pabudo ir šaukė mane vardu. Aš vis dar laikiau jos ranką suspaustą prie savo. Ji pasisuko ir tarė: "Kim, aš tave myliu". Ji buvo komoje iki sausio 8 d. šeštadienio. Tuo metu jai buvo 33 su puse metų, nes ji gimė birželio 8. Buvo apie 14:30 val. Mano tėvai, jos vyras, jos 2 metų mergaitė ir slaugytojai buvo kambaryje.

Staiga mano tėvą supykino, vaikas pradėjo verkti ir jos vyras išvedė mergaitę iš kambario. Mano mama kažką sudegino, pajutome degėsių kvapą. Aš žinojau, kad atėjo laikas. Pasakiau tai slaugytojai. Slaugytoja atsakė, kad ji vis dar kvėpuoja. Aš ją pasiėmiau ir padėjau ant savo kūno, į rankas įdėjau Šv. Judo maldą jos vardu. Tada aš pasakiau: "Džodi, laikas. Ana sakė tau reikia ieškoti močiutės, senelio ir Anos mėlynos rankos ir nesustoti, kol nepamatysi jų. Jei nepavyks jų rasti, aš būsiu su tavimi". Paklausiau: "Ar matai Anos mėlynąją ranką?" Ji atsimerkė, nusišypsojo, palingavo galva pritariamai, o tada mirė. Tuomet aš ją paėmiau ant rankų ir mane ištiko dalinė katapleksija, galėjau judinti tik viršutinę savo kūno dalį. Slaugytoja nustumė mane į šoną, šaukdma: "Ne. Tai padaryti turiu aš".

Esu kvėpavimo terapeutė, kai vėžys trūko ir jai iš burnos ir nosies pradėjo tekėti juodas sekretas apsukau ją ir pabučiavau. Aš pažvelgiau į tris nuotraukas virš mano motinos lovos ir staiga pajutau intensyvią šilumą ir karštį. Tai buvo gražu. Mano sesuo paliko savo kūną, tuo tarpu, kai bučiavau ją. Ji išplaukė iš kambario devėdama geltono šifono suknelę, kurią galėčiau detaliai atvaizduoti. Mano seneliai buvo prie jos šonų, o mėlyną ranką mačiau jai virš galvos. Prieš išeidama, ji pasiuntė man oro bučinį. Po to turėjau katapleksijos priepuolį, kurio metu visiškai praradau raumenų tonusą dviems valandoms.

Tą naktį mūsų bute pasakiau savo vyrui: "Jei tik būčiau galėjus žinoti, kad ji nejautė skausmo. Ji nesisukiojo, aš suleidau papildomą dozę morfino, bet vis vien nesu tikra." Tą naktį nuėjau miegoti. Kai buvome vaikais, visuomet buvau daug kalbanti, o ji niekada nesakydavo nė žodžio. Staiga ji vėl pasirodė virš mano spintelės su tuo pačiu apdaru ir tarė: "Kaip kvaila, tu privertei mane grįžti visą kelią atgal iš dangaus, kad tau pasakyčiau, kad nejutau skausmo. Mane palydėjo taip saugiai, tarsi globojant mamos. Ačiū ir, kai turėsiu tau kažką pasakyti su tavimi pasieksiu. Pameni, kokia nusiminusi buvau dėl vėžio, kai pamatysite mane rytoj mano karste, atrodysiu taip gražiai, kaip savo vestuvių dieną. Jie suprato, kad tu mane taip stipriai myli, kad tu būtum palūžusi, jei nebūtum tikra, kad esu danguje, todėl, kai miriau, tu tai matei. Pasakyk mamytei, kad ji yra laimingiausia moteris žemėje, nes jos du dangaus angelai padėjo jos kitam angelui žemėje pamatyti dangų ".

Tą naktį laidotuvėse ji buvo tokia graži, kaip ir žadėjo. Nesimatė nei vienas randas nuo chemoterapijos ar nudegimo. Ji buvo nuostabi. Jos vyras išvyko po dviejų dienų su jų 2 metų vaiku. Mano tėvai kovojo dėl globos. Tai buvo mano sesers noras, kad vaikas gyventų su mumis. Ji mirė su širdgėla dėl to. Mes kovojome už globą, bet pralaimėjome. Savo dukterėčią mačiau vieną savaitgalį per mėnesį. Tais atvejais, kai vaikas sirgo ar verkė, mačiau savo seserį sapnuose ir vizijose sakant: "Mano kūdikis, mano kūdikis". Tuomet skambindavau savo dukterėčiai ir ji atisliepus būdavo liūdna.

Kartais nuėjus į kapines, aplankyti jos kapo, rasadavau ten oranžinių rožių. Išeinant staiga, netikėtai sukildavo vėjas ir durys užsitrenkdavo. Ji palaidota vidiniame mauzoliejuje. Aš girdėjau, kad ji kalba su manimi, bet mano balsu. Ji tardavo: "Sugrįžk" ir ant žemės rasdavau ilgą raudoną rožę. Aš pažvelgiau į jos paveikslą ant mauzoliejaus sienos ir galėjau girdėti ją sakant: "Negalėjau pamiršti tavo gimtadienio". Mano gimtadienis yra sausio 18 d., mano abi seserys mirė sausio mėnesį.

Po jos mirties įvyko tiek daug kitų įvykių. Aš kalbėjau su kunigais ir jie sakė, kad ji davė man ypatingą dovaną. Aš netapau šventa, nors aš meldžiuosi už ją visada ir niekada netikėjau pomirtiniu gyvenimu iki jos mirties.