Patirties aprašymas

Studijuodama Kolorado universitete pirmais metais (1976) užsirašiau į teniso kursus. Buvo žiema ir žaisti lauke negalėjome, todėl mušinėjome kamuoliukus salėje, viduje. Staiga galvoje pajutau intensyvėjantį migrenos priepuolį. Išsigandau supratusi, jog nesulauksiu užsiėmimo pabaigos, nes skausmas nekontroliuojamai didėjo. Su savimi turėjau man išrašytus vaistus skausmui malšinti. Juos naudojau itin retai, tik tuo atveju, kai jaučiau, kad nebegaliu funkcionuoti. Nuo vaistų užmigdavau 24 valandoms. Man reikėjo grįžti į bendrabučio kambarį, bet jutau, kad nebėra laiko. Išgėriau vaistus manydama, kad susmuksiu ir tikėjausi, kad kažkas kažkokiu būdu parves mane namo.

Kiek pamenu, visuomet kentėjau nuo galvos skausmo priepuolių. Suaugus jie paūmėjo. Net buvau paguldyta į ligoninę, kad medikai įsitikintų, jog nesergu vėžiu. Man buvo paskirtas psichologas po to, kai vienas gydytojas įtarė, jog mano galvos skausmai kyla nuo streso. Galų gale pradėjau gydymą man išrašytais kelių rūšių vaistais, juos vartojau kasdien. Kartais mano mirgena tęsdavosi savaitėmis. Aš labai bijojau skausmo ir buvau įsitikinusi, kad kažkas su manimi labai netvarkoj, kad nepavyks nugyventi iki 20-ies. Jaučiau depresiją švęsdama savo 20-ąjį gimtadienį. Supratau, kad teks gyventi toliau – planuoti ateitį – turėti lūkesčių – suaugti. Buvo praėję apie aštuonis mėmesius nuo to laiko, teniso pamokos metu išgėriau man išrašytus vaistus, kuriuos saugojau ypač stipraus priepuolio atvejui. Toliau mušinėjau kamuoliukus į sieną, kuomet pajutau, kad nuo vaistų paraližuoja kūną. Toliau pamenu, kad ėjau atgal į bendrabutį. Tai buvo 15-20 min kelio, bet aš atsimenu tik momentą. Ėjau viena, į kalną pro universitetinio miestelio knygyną. Tuomet pamenu, kad buvau susrūpinusi dėl rašomojo darbo, kurį turėjau netrukus pateikti, jam reikėjo atspausdinti titulinį lapą ir būtų baigtas. Pradėjau nerimauti, ar tikrai išgėriau vaistus, ar tik planavau juos gerti. Bandžiau prisiminti, bet man nepavyko. Nusprendžiau, kad vis dėl to jų neišgėriau, nes buvau budri ir jutau skausmą, todėl išgėriau dar vieną dozę ir prisėdau prie spausdinimo mašinėlės užbaigti rašomąjį darbą. Atspausdinti titulinį lapą būtų užtrukę vos kelias minutes, ir iš patirties žinau, kad vaistams suveikti reikia daugiau laiko. Po kelių akimirkų praradau savo kūno kontrolę ir nuvirtau ant spausdinimo mašinėlės. Vis dar buvau sąmoninga, jutau skausmą, tik negalėjau judinti savo kūno žemiau kaklo. Tiesiog, gulėjau bejėgiškai suglebusi. Bandžiau šauktis pagalbos, bet valytoja tuo metu siurbliavo bendrabučio koridorių, todėl niekas mano pagalbos prašymų negirdėjo. Kai siurblys buvo išjungtas, šaukiausi pagalbos dar kartą ir vienas studentas mane išgirdo. Jis atsargiai užėjo įmano kamabrį ir aš paprašiau jo, kad padėtų man persikelti į lovą. Pasakiau jam, kad esu paralyžuota. Jis atitraukė mane nuo rašymo mašinėlės ir pasodino tiesiai kėdėje ir paleido. Aš vėl atsitrenkiau į mašinėlę. Jis nežinojo, ką daryti, todėl išėjo ieškoti pagalbos. Grįžęs su draugu, bandė mane perkelti į lovą netoliese. Kai tik jiems pavyko ir gulėjau lovoje, jie išėjo ir aš tuoj pat užmigau. Miegodama pastebėjau, kad nebejaučiu skausmo. Suvokiau, kad visą savo gyvenimą nugyvenau su fiziniu diskomfortu. Ir ta mintis buvo slegianti. Aš nebejaučiau migrenos, lovos po manimi, drabužių ant savo kūno ir net savo galvos ant pagalvės. Tai buvo tikras palengvėjimas. Tuo pat metu buvau apimta ramybės, pasitenkinimo, džiaugsmo, laimės ir meilės. Jaučiausi nuostabiai. Nežinau, ar yra būdas tiksliai pertekti tą nuostabios savijautos jausmą, bet pamenu jį labai aiškiai, nepaisant to, jog praėjo 20 metų nuo tos dienos.

Mano mąstyme įvyko dar viena tranformacija. Aš buvau visiškai sąmoninga ir labai domėjausi, kas vyksta, bet mano mąstymas buvo nepanašus į kasdieninį. Aš visiškai suvokiau kas vyksta. Žinojau, kad numiriau, bet nejutau jokios baimės, neaiškumo ar pasipriešinimo. Mano dėmesį atitraukė mano kambariokė, kuri užėjo į kambarį, pažvelgė į mane „miegančią“ ir užsiropštė į savo vietą, mūsų dviaukštės lovos viršuje. Aš stebėjausi, jog nepajaučiau skausmo, kuomet ji lipdama sujudino lovą. Stebėjau, kaip ji pasiėmė savo Bibliją, atsivertė Psalmes ir pradėjo jas skaityti. Užtruko, kol supratau, kad stebėdama per jos petį, ką ji skaito, esu jau ne savo kūne. Pažvelgiau į save gulinčią apačioje, po to į Triną ir pamaniau - „Ji net nežino, kad aš mirus!”. Ši mintis mane pralinksmino. Mano dėmesys paliko aną kambarį ir buvo laiko tarpas (laikas nebepriklausė realybei) kuomet aš ilsėjausi ramybės būsenoje. Nepamenu mokymosi proceso, bet spėju, kad tuo laikotarpiu įgyjau žinias, kurias vėliau atgaminau. Nesuvokiau, kad judu, kol tolumoje pastebėjau šviesos mirgėjimą, tuomet supratau jog esu tamsoje ir keliauju link šviesos. Dabar svarstau, kad tai buvo panašu į mano vaikystės nuotykį, kuomet mes tyrinėjome ilgus vingiuotus traukinių požeminius tunelius, kurie buvo po mūsų mokykla Kenijoje. Tie tuneliai buvo juodesni už didžiausią mano matytą juodumą. Mane gąsdino tamsa, garsai ir tai jog tame tunelyje buvo pilna šikšnosparnių. Pamenu palengvėjimą, kuris apimdavo, kuomet tolumoje pavykdavo įžvelgti šviesos taškelį. Baimė pamažu nykdavo didėjant šviesai. Ši patirtis buvo panaši, bet jausmai labai skyrėsi. Patyriau tokį malonumą, kokį sunku suvoki ir įsivaizduoti žmogišku protu.

Šviesai didėjant, įveikus tamsą, atsidūriau tokio gražumo vietoje, kokio nėra tekę matyti anksčiau. Prieš keletą metų man teko žavėtis ežero apylinkių grožiu Šiaurės Anglijoje, bet vieta, į kurią pakliuvau po mirties buvo žymiai puikesnė. Tai buvo kalvų virstinių ir slėnių su tekančiais šaltiniais kraštas. Žolė buvo tokia žalia, kokios neteko matyti net ir labiausiai pasiturinčių žmonių kiemuose. Buvo graži, saulėta diena ir aš žingsniavau keliu, besimėgaudama aplinka. Buvau viena, bet to nesuvokiau. Nesijaučiau esanti ten viena, bet kai pagalvoju apie tas kalvas, atrodo, jog neatsimenu, kad ten būtų buvęs dar kasnors, kol priėjusi žemą akmeninę pertvarą pastebėjau už jos stovintį vyrą. Aš neturėjau žmogiško mąstymo apribojimų ir man teko labai daug visko sužinoti. Aš žinojau, kad vyras stovintis už akmeninės pertvaros, nuves mane pas Dievą. Žinojau, kad mano patirtis paremta mano poreikiais. Mačiau žmogų, kuriuo galėjau pasitikėti. Kitas žmogus matytų tai, ką jam reikia matyti. Anksčiau, savo žmogiškuose samprotavimuose turėjau rinkinį neapibrėžtų minčių apie pomirtinį gyvenimą, bet, kai atsiduriau ten, atpažinau tą vietą ir žmogus buvo tas, kurį visuomet pažinojau. Žinojau, kur einu ir kas manęs laukia. Jaučiau didžiulį džiaugsmą. Žmogus buvo apsirengęs kasdieniškai – džinsai ir laisvi marškinėliai. Jis buvo švelnus, atjaučiantis ir sutelkęs dėmesį į mane. Pažvelgiau jam į akis ir staiga žinojau, kad man dar nelaikas numirti. Buvau apstulbus, nes žinojau, jei peržengsiu pertvarą, galėsiu tęsti kelionę – kad turiu pasirinikimą, bet mes abu žinojome, kad privalau sugrįžti. Pažvelgusi jam į veidą, ištariau:„Dar ne metas“. Jis atsakė:“ Dar ne“.

Viskas įvyko akimirksniu, bet jei bandyčiau aprašyti, sutalpint prireiktų daugybės puslapių. Patyriau tik mažą dalį to, kas yra Anapus, bet tai buvo gili patirtis. Kai tik supratau, kad turiu grįžti, buvau nublokšta į savo kūną. Tai buvo momentas kupinas smurto, skausmo ir išgąsčio. Kiekvieną kartą, kai jį prisimenu, net dabar, praėjus tiek metų, aš verkiu. Negalėjau patikėti, kad pasirinkau grįžti. Nejau buvau pamiršus skausmą, baimę ir visus žmogiškus apribojimus?(TAIP!) Kodėl palikau ramybę, meilę ir džiaugsmą, kuriuos išgyvenau tenai? Žinau, kad turėjau galimybę pereiti užtvarą. Galėjau tęsti kelionę. Kvailai pasielgiau sugrįžus. Gailėjausi, kad sugrįžau atgal ir stebėjausi savo žmogiškuoju protu, kuris bijojo mirties. Aiškiai suvokiau, kad numiriau ir buvau išsigandusi, nepaisant mano klinikinės mirties prisiminimų, mano baimės iš praeities mane persekoiojo ir tai neleido man tinkamai įsisąmoninti patirties. Mano kambariokė bandė ropštis žemyn nuo mūsų dviaukštės lovos, kuomet aš „pabudau“ iš skausmo, kurį sukėlė judanti lova. Prisiminiau, kad jai lipant aukštyn, nejutau jokio skausmo. Žodžiai pasipylė iš mano lūpų, bandžiau jai paaiškinti, kas nutiko. Iš pradžių, ji manim nepatikėjo. Pasakiau jai, kurią Biblijos dalį ji skaitė, kai buvo viršuje, ji nieko nepasakė, nebenorėjo tęsti pokalbio ir išėjo, geričiausiai, ieškoti pagalbos.

Į kambarį užėjo bendrabučio budinti, atsakinga už mūsų aukštą. Ji nebuvo mano artima draugė, bet jaučiau jai pagarbą. Ji klausėsi mano pasakojimo ir bandė suprasti. Maldavau jos, kad neleistų man užmigti. Pasakiau jai, kad, jei turėsiu rinktis dar kartą, atgal negrįšiu. Ji vis dėl to mane paliko ir aš užmigau, bet šįkart man nebuvo suteikas dar vienas šansas numirti. Man neteko sutikti žmogaus, kuris būtų patyręs kažką panašaus. Jaučiausi vieniša ir sutrikusi. Neilgai trukus mano noras dalintis patirtimi su kitais dingo dėl neigiamų aplinkinių reakcijų ir įžeidinėjimų. Pradėjau suvokti, kad mano patirtis, man buvo puiki pamoka. Daugiau nebebijau mirties, nes atsiminiau, kad jos metu dingo skausmas ir buvo apėmusi nuostabi ramybė. Žinau, kas manęs laukia ir nekantrauju ten atsidurti vėl. Žinau, kad grįžau ne bereikalo, tik tiksliai nežinau, koks mano buvimo čia tikslas. Aš jį žinojau, kai buvau anapus. Taip pat žinojau, kad privalau jį grįžusi pamiršti. Kai miršta artimas žmogus, aš gedžiu netekties, bet žinau, kad dabar jis laisvas ir džiaugiasi, tai yra didžiausia mano patirties dovana. Kartais diskutuodavau apie žinias, kurias įgyjau patirties metu, žinau, kad turiu žinių daugiau nei sugebu atsiminti, bet tai. ką pamenu yra labai aišku. Atpasakojant, sunkiausia surasti tinkamus žodžius. Net dabar rašant šį tekstą skausmingai suvokiu, kad bandydama atapasakoti esu toli nuo to, kaip tai atrodė realiai, kaip jaučiausi ir ką išmokau.

Labiausiai pasikeitė mano religinės pažiūros. Augau krikščioniškuose namuose ir įsipareigojau sekti Jėzumi, kai man buvo 10 metų. Mano tėvai buvo misionieriai Rytų Afrikoje. Kartais jausdavausi nutolusi nuo Dievo arba maištaudavau prieš man diegiamą moralę, bet vis vien laikiau save krikščione. Tikėjau, kad Biblija yra Dievo žodis, ir kad įsipareigojimas sekti Jėzų Kristų išgelbės mane nuo pragaro. Man kildavo klausimų dėl priežasčių, skiriančių vieną religiją nuo kitos, įvairių teologinių niuansų ar išganymo koncepcijų. Savo mirties metu įgyjau žinių, kurios ne tik viršyjo mano ankstesnius įsitikinimus, bet ir juos paneigė. Kartais ignoruodavau įgytas žinias ir grįždavau prie man vaikystėje įdiegtų įsitikinimų, kad pasijusčiau labiau žmogumi nei dvasine būtybe. Man buvo nelengva suvokti ir įsisavinti tai, ką sužinojau.

Kita vertus, tapau labiau atvira kitokioms pažiūroms nei mano, nes jau žinau, kad žmogaus protas gali būti labai ribotas. Žinau, kad Dievas mums apsireikš, atsižvelgiant į mūsų poreikius ir įsitikinimus. Pats Dievas turėjo sunkumų, kai Jėzaaus pavidalu savo artimiausiems atsidavusiems siekėjams bandė suteikti supratingumo. Jo frustracija, kurią patyrė naktį prieš savo mirtį, dėl jų negebėjimo supratsi, akivaizdi. Jėzų ribojo jo žmogiškasis pradas. Mūsų žmogiškasis pradas riboją Šventąją Dvasią. Biblija įkvėpta Dievo, bet parašyta žmonių ir ją skaito žmonės. Ji susaistyta žodžiais. Ji gili, bet tuo pačiu ir ribota. Ji padeda mums suprasti tai, kas gal būt yra už mūsų suvokimo ribų. Nepelnyta, besąlygiška, neužtarnaujama Dievo meilė yra už supratimo ribų. Džiaugsmas, ramybė, laimė, pasitenkinimas, kurį patiriame gyvenime yra tik šešėlis to, kas yra anapus. Išganymo koncepcija yra mūsų bandymas suvokti tai, kas jau yra mūsų. Mūsų išganymo supratimas, kad ir kiek diskutuotume, neatspindi Dievo tikrovės. Nebeieškau tiesos, nes žinau, kad tiesos susidėlioja į savas vietas. Bažnyčia (Religija) yra mūsų bandymo suvokti, kas nesuvokiama rezultatas – uždėti ribas, beribiam – kontroliuoti nekontroliuojamą. Religija yra mūsų negebėjimo suvokti Dvasingumą pasekmė. Ir tuo pačiu – ji mus maitina, padeda mums augti arčiau Dievo, ji mūsų gyvenimo aspektas, ji padeda suprasti. Ji taip pat gali mus skaudinti, atskirti ir suteikti sumaišties.

Aš neginčijų religinių įsitikinimų, nesistengiu patvirtinti savo patirties teisingumo. Aš stengiuosi neleisti bažnyčiai kištis į mano supratimą ir, kiek įmanoma, gilinti ryšį su Dievu. Prireikė daug metų suvokti pakitimus mano mąstyme po patirties ir prisiminimo, apmąstymo ir žinių integracijos procesas vis dar vyksta. Iš pradžių su savo prisiminimais buvau viena. Turėjau nuostabią patirtį ir visokių žinių ir supratimo, bet negalėjau to adekvačiai perteikti (vis dar negaliu), kad būčiau išgirsta, suprasta, todėl stegiausi viską užgniaužti. Iš savo draugo, kuris buvo sociologijos profesorius, sužinojau apie Kubler-Ross knygą. Ji mane labai nustebino, tuo pačiu pajutau palengvėjimą, kad nesu viena su savo patirtimi. Negalėjau patikėti, kad mano patirtis buvo tokia panaši į kitų žmonių patirtis. Norėjau sužinoti daugiau. Užsirašiau į paskaitas apie Mirtį ir mirimą, manydama, kad tai bus saugi vieta dalintis. Kai aprašiau savo patirtį, mano intruktorius buvo įsitikinęs, kad patirtį nulėmė haliucinacijos, kurias sukėlė vaistų perdozavimas. Užtruko daug metų surasti patikimus draugus, kuriems galėčiau atsiverti ir pasidalinti, kurie nuoširdžiai tikėjo manimi. Jie paskatino mane dalintis savo patirtimi, domėtis kitų žmonių patirtimis ir pilnai integruoti įgytas žinias į mano gyvenimą.

Kartais sunkiomis gyvenimo akimirkomis jausdavau didelę neviltį ir maldaudavau Dievo, kad leistų man sugrįžti. Meldžiau mirties, galimybės patirtį tą nuostabumą dar kartą. Svarsčiau, kodėl man buvo leista patirti pomirtinio gyvenimo džiaugsmą, jei jis sumažino mano norą gyventi. Galų gale, supratau, kad žinodama, ką reikšia patirti tokį pasitenkinimą ir besąlygišką meilę, turėti prisiminimą apie tokį grožį ir ramybę, suteikia man galimybę tai perkelti į gyvenimišką patirtį čia ir dabar ir gal net padėti suprasti kitiems, kad nebūtina laukti, kol numirsiu, aš turiu prisiminimus ir jais galiu praturtinti savo gyvenimą.

Tiek daug visko įvyko praėjus 20 metų nuo mano patirties. Nebežinau, kurie pokyčiai buvo įtakoti patirties, kurie vidinės brandos ir augimo. Esu įsitikinusi, kad nepaisant to, jog pusę savo gyvenimo bandžiau užgniaužti savo prisiminimus, vistiek buvau jų įtakota.

Prieš keletą metų draugė manęs paklausė: „ Jeigu turėtum dar vieną galimybę, ar peržengtum tą užtvarą?“ Atsakiau, kad :“Tikrai taip!” Tuomet ji paklausė: „Paliktum viską, ką turi dabar? Atsakiau: „Taip.“ Turiu omeny, jog nenoriu palikti savo vaikų, vyro, tėvų ir draugų, bet su laiku pradėjau jausti dėkingumą dėl man suteikto šanso ir, kai ateis tinkamas metas, manęs lauks nuostabus ramybės jausmas.

Asmens informacija:

Lytis: Moteris

Po KMP:

Ar yra patirties epizodų, kurie tau ypatingai reikšmingi? Esu labai dėkinga už man suteiktą supratimą ir labai mėgstu prisiminti pasitenkinimo ir meilės jausmus, kuriuos teko patirti. Blogiausias epizodas buvo, kai buvau nublokėta į savo kūną ir patyriau daug skausmo, baimės ir jaučiausi pasimetusi.

Ar kadanors dalinaisi šia patirtimi su kitais? Taip, bet žmonės dažniausiai galvodavo, kad aš arba išprotėjau, arba meluoju, todėl užgniaužiau prisiminimus savyje. Prieš maždaug 10 metų pradėjau atvirai dalintis keliems artimiems draugams ir jie paskatino mane dalintis ir su kitais. Buvau dėkinga už susidomėjimą ir pradėjau atgaminti ir mokytis iš patirties prisiminimų. Turiu paauglę dukrą, kai ji buvo jaunesnė, daug manęs klausinėjo apie tai „kaip patekau į dangų“ nuo to laiko ji domisi KMP. JI daug skaitė ta tema ir sakė man, kad dėl mano patirties ji nebebijo mirties.

Ar kuriuonors tavo gyvenimo laikotarpiu, kasnors paskatino tave atgaminti daugiau prisiminimų? Ne