Patirties aprašymas

Tai buvo labai aiškus sapnas, kurį susapnavau prieš keletą metų ir norėčiau pasidalinti juo su jumis.

Sapne vaikščiojau žmonių perpildytoje vietovėje, kai iš toli pamačiau urvą. Dėl kažkokios priežasties mane traukė į urvą ir nusprendžiau eiti ir patyrinėti.

Įėjus į urvą, pastebėjau nedidelę primityvių žmonių grupę, sėdinčią prie laužo centre. Iš jų balso tono ir pobūdžio buvo akivaizdu, kad jie aptarinėjo kažką svarbaus. Kai aš priartėjau, jie nustojo kalbėti, o vienas iš jų pakilo ir priėjo prie manęs. Jis kelias minutes stovėjo, šypsosi, tada paėmė mane už rankos ir nuvedė mane iš urvo prie karuselės, kuri buvo šalia įėjimo į urvą.

Karuselėje buvo ranka dažytos medinės figūrėlės, kurios atrodė kaip iš pasakos ar maži žmonės. Kai mes priartėjome prie karuselės, ji pradėjo judėti ratu ir garsiai groti energingą muziką. Pirmykštis žmogus parodė į karuselę, jis norėjo, kad aš įlipčiau. Atrodė, kad bus smagu pasisupti. Aš įšokau ir iškart ji padidino sukimosi greitį, viskas susiliejo.

Akimirksniu prabėgo daugelis gyvenimų: aš pažinau save ir daugybę skirtingų žmonių įvairiais laikais - praeityje ir ateityje.

Staiga buvau sustabdyta erdvėje, kurioje buvau vienintelis dalykas, kuris egzistavo. Tai buvo visiška tamsa, bet kažkokiu būdu buvau apsupta nuostabios šviesos. Tiesą sakant, aš buvau šviesa. Aš buvau viskas, kas egzistavo. Nebuvo nieko, išskyrus mane. Mano egzistavimo metu vyko grynas džiaugsmas, besąlyginė meilė ir buvo tokio mąsto jausmas, kurio negalima apibūdinti. Tai atrodė kaip seksualinis orgazmas, padaugintas iš begalybės. Laikas neegzistavo. Aš tiesiog buvau. Aš egzistavau. Aš buva. Aš ir niekas kitas. Aš buvau čia visam laikui ir likau čia amžinai. Man šmėžtelėjo mintis, kad tai buvo nuostabu, bet man reikėjo "judėti" toliau. Man reikėjo sukelti "energijos srautą". Tuo metu jaučiau didžiulį ir įtikinamą norą inicijuoti energijos srautą.

Žinojau, kad aš judėsiu, energija bus pradėta, ir sukurta. Aš pajudėjau. Visur aplinkui ir savyje aš mačiau, kaip atsiranda galaktikos. Visatos buvo sukurtos ir gimė žvaigždės. Tai džiugiai jaudino, kuo labiau žavėjausi, tuo daugiau susikūrė galaktikų.

Kita mintis aplankė mane, kad būtų įdomu ištirti šį naujai sukurtą kūrinį. Kartu su šia mintim aš gimiau.

Toliau pateikiama poema iš mano patirties.

"Skiriu visiems tikriems tiesos ieškotojams"

Amžinybės bedugnėje, kur nėra matmenų, pločio ar aukščio

Aš maudžiausi ekstazėje ir egzistavau kaip žymiausias Dieviškosios šviesos spindesys.

Suvokiau savo Buvimą ir neklausinėjau, iš kur atėjau.

Atspindėdama tobulumą, aš žinojau, kad nieko nėra, išskyrus mane.

Tuomet atsirado vienatvės jausmas, kurį man buvo sunku pažinti ir pakęsti.

Svarsčiau, ar turėjau kąnors mylėti ar kuonors rūpintis.

Praėjo eonai amžinybėje, aš toliau mėgavausi palaima.

Bet kažkur giliai viduje jutau intensyvų norą kurti ir diegti.

Žinojau, kad turiu judėti, kad būtų sukurta energija ir pasklistų.

Amžinybėje dabar planuojami meilės ir kantrybės planai buvo kruopščiai išsklaidyti.

Galiausiai per vieną trumpą momentą sprendimas judėti ir veikti buvo išspręstas.

Pasklido švytinti balta šviesa, kurioje begalinė meilė.

Dabar visame kame tarp tuštumos egzistuoja begaliniai matmenys.

Žvelgdama visur į nuostabumą ir toliau kurdama, negalėjau atsispirti.

Pasipylė daugiau begalinės meilės ir energijos, skridau į tolimas realybes.

Naujai sukurtosiose galaktikose su žeme ir dangumi formavosi nauji pasauliai.

Pažvelgiau į naują Kūrimą su begaliniu džiaugsmu ir šventu malonumu.

Buvo daugybė pasaulių, kuriuos reikia pažinti, ir, kuriuose patirti Tiesą ir Šviesą.

Ši mintis buvo sukurta, begaliniam pasauliui, ji greitai pasklido.

Mano Buvimo dalys toliau buvo suskaidytos ir tapo dalimi viso fizinio dalyko.

Su smalsumu ir malonumu žiūriu į savo kūrinius, neribotą džiaugsmą ir malonumą.

Bet kažkaip atrodė, kad trūko ir reikėjo kažko daugiau, kad užbaigtumėte mane.

Man reikia ko nors, su kuo galėčiau bendrauti ir mylėti visomis mano dienomis.

Kažkuo dalintis mano mintimis ir visais mano būdais.

Gyventi kiekvieną nuostabią dieną su džiaugsmu ir visiška pilnatve.

Mes pasidalinsime savo švelnios meilės kupinomis širdimis, pripildytomis neribotu gerumu.

Taigi, dabar buvo baigta, ir visos formos buvo užbaigtos.

Kai apžiūrėjau, nieko daugiau nereikėjo.

Kai žmonijos rūšys išsivysto, vis giliau patenka į materializmo pasaulį.

Dabar Dieviškosios kibirkšties balsas šitoje realybėje kalbėjo dar švelniau.

Žmogaus pasiekimai moksluose buvo didžiausi ir mirtini.

Tačiau didžiojo išminties balso savo viduje, žmogus nusprendė neklausyti savo noru.

Laike ir erdėje žmogus toliau mąstė mintis, kurios sukėlė karus ir sielvartą.

Jei tik jis žinotų, kad jis buvo Kūrėjas, ir pripažintų tai, kaip savo šventą tikėjimą.

Nevilties gilumoje žmogus gulėjo kančioje audringą tamsią naktį.

Jis nieko negalėjo padaryti net ir bandydamas iš visų savo žemiškų jėgų.

Iš sielvarto ir pykčio šaukėsi dangaus pagalbos.

Pagalbos betkokios dangiškos būtybės ar esybės.

Akimirksniu kambaryje apsireiškė šventos šviesos blyksnis.

Mylimiausiasis, Tavo prašymas buvo išgistas anksčiau nei Tu paprašei.

Tarė švelnus balsas, kupinas kilnumo.

Tavo išmintis dabar tavo ir tavo naujas gyvenimas prasidėjo šia diena.

Su begaliniu džiaugsmu žmogus pažvelgė į kambarį ieškodamas kažko kito, išskyrus save.

Netikėtai staiga jis suprato žodžius "Žmogus pažįsta save".

Visiems Tikriems ieškotojams visada yra Mokytojas.

Padėti ir palaikyti visose jūsų patiriamose nelaimėse.

Tyliai įsiklausyk į Dievišką balsą savo viduje.

Ir su tobulumu, kiekviena diena prasidės.

Po dangų ir platybes nesiblaškykite ieškodami,

Kadangi savo viduje jūs turite atrasti.