Patirties aprašymas

Pirmoji mano klinikinės mirties patirtis įvyko 1995 m., man buvo 45 m., ir mane ištiko širdies smūgis, kurio pasekoje man atliko širdies operaciją. Atsibudus po operacijos, turėjau ryškų prisiminmą apie mano kelionę į kitą dimensiją ar kitą vietovę. Iš pradžių maniau, kad mano prisimimai buvo narkozės pasekmė, bet vėliau pradėjo atrodyti kitaip.

Nudreifavau ar nuplaukiau į sunkiai nusakomos ramybės vietą. Ten mačiau mėlyną dangų, tokio mėlynumo nėra tekę matyti niekur. Kartais ir dabar pasižiūriu į mėlyną dangų ir mane apima ramybė. Mačiau aukštą žolę, siūbuojančią pūčiant švėlniam vėjeliui per kalvas. Bet nejutau ir negirdėju jokio pūtimo. Buvo taip tylu.

Ne ėjau, bet, greičiau, slinkau per tuos laukus labai lėtai. Ta vieta buvo užpildyta šiluma, ramybe ir sunkiai nusakomu pilnatvės bei vienybės su Visata jausmu.

Slinkau per kalvas taip lėtai, sugerdama nuosabios šilumos jausmą. Horizonte pamačiau savo vaikų siluetus/rėmus. Jie buvo ne nuotraukos, bet labai susirūpinę atvaizdai. Jie norėjo, kad aš sugrįščiau pas juos. Jie nieko nesakė, bet jiems reikėjo manęs. Galėjau juos girdėti be kalbos.

Žinojau, kad dabar atėjo metas priimti sprendimą. Priešingu atveju, kelio atgal nėra.

Tęsti šią kelionę būtų buvę puiku – tai reikštų būti apimtai šia ramybe ir šiluma amžinai. Grįžti – reikštų kelionę į vietą, kupiną skausmo, emocijų širdgėlos ir atsakomybės, gyvenimo streso. Nusprendžiau grįžti, nes mano vaikams reikėjo mano pagalbos nukreipiant juos gyvenimo keliu ateityje. Jų ateitis priklausė nuo mano buvimo tenai. Tiesiog, dar buvo ne laikas, vaikai dar nepasiruošę tęsti gyvenimo savarankiškai.

Akimirksniu sugrįžau.

Nemačiau skaisčios šviesos ar angelų, nejutau religinių esybių.

ANTRA MANO KLINIKINĖS MIRTIES PATIRTIS įvyko 1997 m. Patekau į rimtą automobilio avariją ir patyriau daugybę sužalojimų. Tuo metu, kai buvau įstrigusi sudaužytame automobilyje, nejutau jokio skausmo, nors mano dubuo buvo sulaužytas dvejose vietose, lužę kiti kaulai, šonkaulis prakiurdė mano plautį, buvo pažeista kaukolė, o ant mano veido ir ausies buvo gilių pjūvių.

Praėjus keliems mėnesiams, patyriau daug momentinių avarijos prisiminimų, bet tuo pačiu, praėjus keletui dienų, po to, kai atgavau sąmonę ir galėjau kalbėti bei išlikti sąmoninga be nualpimų, žinojau, kad turiu pilną ir pozityvų prisiminimą apie klinikinę mirtį.

Iš pradžių apie patirtį papasakojau savo sūnui, vėliau, kai pajutau, kad jau galiu, pasidalinau ir su kitais. Eilinį kartą, bandžiau įvertinti, ar tai buvo vaistų poveikis, ar vis dėl to signalai, kuriuos sąmonė patiria kuomet kūno fizinė veikla atsijungia.

Vėl regėjau vietą kupiną šilumos, meilės ir draugystės. Ten buvo tunelis, bet ne visai, panašiau, į pėščiųjų perėją, kokios būna padarytos pėstiesiems tarp sujungtų dviejų pastatų ar virš gatvių. Ne siaura – plati. Ėjau ta perėja, bet nejutau savo judančių kojų. Šonuose buvo nei šviesu, nei tamsu.

Kai pasiekiau tunelio galą, pastebėjau, kad ten yra žmonių. Juos galėjau regėti tik nuo juosmens aukštyn. Tai nebuvo baisu. Visi buvo linksmi ir šypsojosi.

Pamačiau man pažįstamus veidus. Tai buvo du seneliai ir mano tėvas. Už jų nugarų buvo labai tamsu ir jutau, kad ten, už jų, yra daugybė kitų būtybių.

Kažkas paspaudė man ranką, kad mane pasveikintų atvykus. Berods, tai buvo mano tėtis. Jis mirė nuo Alshaimerio ligos ir buvo labai nekokios būklės mirties metu. Bet dabar jis atrodė tvarkingai, sveikai ir aš tik dabar suvokiau, koks neaukšto ūgio jis buvo. Visi ten buvę žmonės džiaugėsi mane sutikę.

Ir tuomet pajutau, kad turiu grįžti į gyvenimą. Tai nebuvo baisi patirtis, tik momentas, kuomet reikia priimti sprendimą. Iki šiol nemanau, kad sprendimas grįžti buvo mano. Jaučiu, kad kažkas tai nusprendė už mane.

Mano ranka vis dar laikė (jau be judesio)žmogų, kuris mane sveikino. Ranka buvo labai šilta ir švelni. Man traukiantis atgal į gyvenimo pasaulį, mano ranka po truputį išslydo. Ranka manęs nebelaikė, bet buvo juntamas švelnus spaudimas.

Tuomet viskas buvo baigta. Aš sugrįžau.

Kažkuriuo patirties momentu aš prisiminiau, kad regėjau rudas duris su senoviniu porcelianiniu beldikliu juodame fone. Aš žinojau, kad už tų durų buvo religinis fenomenas, labai skaisti šviesa ir tikriausiai pats Dievas. Tos durys ten yra visuomet ir jos prieinamos visiems. Galiu jas peržengti tik panorėjus. Toks jausmas, kad mano ranka buvo ant rankenos ir galėjau betkuriuo momentu panorėjusi per jas žengti.

Retrospektyvos prasme – nebeturiu mirties baimės.

Mane aplanko ypatingas jausmas, kad ten yra žmonės, kurie anapus pateko ne sava valia ir man jų gaila. Jie laimingi ten, nes prisitaikė, bet jie verčiau praleistų laiką čia, realiame pasaulyje, su artimaisiais.

Buvau religinga, bet šiai dienai nesu. Vis dėl to jaučiu didelę pagarbą religingiems žmonėms.

Turėjau galimybę regėti tai, ką tenka vos keliems žmonėms ir aš labai džiaugiuosi, kad tai patyriau. Man patinka dalintis savo patirtimi, bet esu labai atsargi ir atsirenku, kam pasakoti.